ASITEŽO teatrų festivalis vaikams ir jaunimui – must have suaugusiam žiūrovui?

ASITEŽO teatrų festivalis vaikams ir jaunimui – must have suaugusiam žiūrovui?

Tarptautinis ASITEŽO teatrų festivalis vaikams ir jaunimui JĖGA/COOL! šiemet rezidavo Alytuje. Penkios užsienio trupės, šešiolika Lietuvos teatro kolektyvų ir dvidešimt trys spektakliai įvairaus amžiaus žiūrovams, nuo kūdikių iki jaunimo. Ypač nelengva užduotis tenka teatrams, kuriantiems paaugliams – apčiuopti gyvą nervą, kad pri(si)mintum, kaip sunku būti jaunam. Dar neišblėsus festivalinių spektaklių įspūdžiui, norisi pakviesti: „Suaugusieji, ateikite ir jūs pažiūrėti šiuolaikinio teatro vaikams ir jaunimui!“ Tai yra netikėtas, bet autentiškas būdas pažinti savo (nu)tolančius vaikus, o ir šiaip smalsu, ką teatrai siūlo bene reikliausiam – jaunajam žiūrovui.

Saulė Pinkevičienė

ASITEŽO teatrų festivalis vaikams ir jaunimui Alytuje – ar tai ženklas, kad Dzūkijos sostinėje užaugo kelių kartų žiūrovas, kuris saulėtą ir pavasarišką balandžio savaitę pasirinks teatrą, o ne kitas pramogas? Tegul mokytojų paragintas, bet vis dėlto – įvairaus teatro degustacija, tikėtina, kad kažkas patiks.

Alytaus miesto teatras (AMT) Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS nariu tapo prieš dvi dešimtis metų, o Dzūkijos sostinė šiemet festivaliui pasirinkta dėl kelių priežasčių. Taip pat ir dėl to, kad Alytus planavo tapti Jaunimo sostine 2023, teikė paraišką, bet nelaimėjo (sėkmės Marijampolei!) šio titulo. Jau vien tai, kad Alytus galvoja apie jaunystę, yra smagu.

„Dėka tarptautinio teatrų festivalio „Com•media“ programos vaikams „Com@“, taip pat Alytaus lėlių teatro „Aitvaras“ organizuojamo festivalio, po truputį auginomės žiūrovus, kurie užpildė festivalio sales. Tai – ne vienerių metų įdirbis. Pasidžiaugsiu: užsieniečiai festivalio dalyviai liko nustebę, kad spektaklius žiūrėjo tiek daug vaikų. Taip, žinoma, teko padirbėti su mokyklomis, tiesiogiai kviečiant į festivalį, bet praktikos turime ir mums pavyko“, – sako AMT direktorė Inesa Pilvelytė. Ačiū už pokalbį, kurio kontekste susidėliojo keletas festivalio įspūdžių.

– Kalbant apie ASITEŽO festivalį, kokio amžiaus žiūrovus pakviesti į teatrą yra didžiausias iššūkis?

– Jaunimą. Klausiau festivalio dalyvių teatralų, kokia yra situacija Švedijoje, Suomijoje, Estijoje? Jie patvirtino, kad atsivesti paauglius – sudėtingiau. Kuomet paragauja teatro, tada jau viskas būna kitaip. Jiems patinka, įdomu. Užsieniečiai Alytuje buvo labai nustebę, kad paaugliai taip įdėmiai klausė ir reagavo į sceninį veiksmą ten, kur reikia reaguoti. Tokia ta paaugliška auditorija, reikalaujanti pastangų kontaktui.

… festivalį užbaigė spektaklis teatro istorijos „Spąstai“ (rež. Jūratė Trimakaitė), skirtas 14–18 metų jaunimui, – kaip įvardijo Inesa – „auditorijai vardu iššūkis“. Lietuvos ir Prancūzijos menininkų kūrybinės komandos darbas – manipuliacijos temą nagrinėjantis objektų ir kaukių teatro spektaklis. Salėje – jaunimas, jiems patiko (spėjo ir asmenukių pasidaryti), užsimezgė pokalbis apie spektaklio idėją. Kodėl iš pradžių sumanytas su žodžiais jis transformavosi į judesio? Ar jaunimui suprantama tokia raiškos forma? Atsakymas – taip. Ir jauniausia – dešimtmetė – žiūrovė pritarė. Jaunimui rūpėjo kaukės – jos labai vizualios (Stasio Eidrigevičiaus motyvais), tačiau kiek funkcionalios? Ar sunku jas dėvint vaidinti? Šiek tiek pavyksta praskleisti kūrybinės virtuvės užkaborius: aktorė Kristina Mauruševičiūtė pasakoja, kaip ką tik scenoje „apžaidė“ nukritusį rekvizitą. Žiūrovai reaguoja gyvai, jiems įdomu. Tačiau kiek aktuali tema?„Asmeniniame gyvenime ir mokykloje manipuliacijos yra daug. Manipuliuoja stipresnis, o silpnesnis pasiduoda, susilieja su jam primestu vaidmeniu. O koks buvo jūsų sumanymas?“ – kažin, ar tokią gyvą salės – scenos diskusiją pavyktų užmegzti su „suaugusia auditorija“.

– Kokie atrankos kriterijai taikomi ASITEŽO teatrų festivalyje JĖGA/COOL! norintiems dalyvauti teatrams?

– Daug diskutavome šia tema ASITEŽO valdyboje ir festivalio darbo grupėje. Šiais metais vykdėme atvirą atranką, bet tik užsienio teatrams. Pasiūlymų gauta per trisdešimt, o festivaliui atrinkti penki spektakliai. Aišku, kartais lėmė kaina, nes užsienio trupių atvykimo kaštai yra nemaži. Su Lietuvos teatrais situacija kitokia – šiais metais leidome dalyvauti visiems, kurie norėjo ir kuriuos tenkino sąlygos. Bet kalbėjome, kad ateityje, norint išlaikyti kokybės kartelę, reikėtų atrankos.

– Ar ASITEŽO festivalis leidžia susidaryti įspūdį, ką Lietuvos ir užsienio teatrai siūlo vaikams ir jaunimui, kuria linkme eina?

– Einama labai skirtingai. Kai kurie teatrai kuria daug įtraukių spektaklių, socialinis dėmesys pažeidžiamoms grupėms visada gerai. Šio festivalio formate taip pat parodytas spektaklis, kuris skirtas tik šešiems žiūrovams – teatro „Dansema“ sukurtas „Neregėtas pasaulis“. Suprantama, kad tokiam teatrui reikia rodyti dėmesį – jis nelabai galėtų išvažiuoti parodyti spektaklį, nes tiesiog neatsipirktų kaštai. Tam reikalinga pagalba, sklaida.

… „Estijoje panašaus teatro nėra“, – sako festivalio svečiai estai po šokio teatro „Dansema“ spektaklio „Neregėtas pasaulis“, skirto 1–8 metų neregiams ir silpnaregiams vaikams. „Dansema“ – pirmasis ir vienintelis teatras Lietuvoje, kryptingai kuriantis šokio spektaklius tik vaikams, taip pat ir su specialiaisiais poreikiais. „Neregėto pasaulio“ idėjos autorė ir choreografė Birutė Banevičiūtė sako, kad sumanymas gimė per karantiną.

Spektaklis vyksta scenoje, atitvertoje nuo salės užuolaida. Saugus pasaulis, kuriame aktoriai paklausia kiekvieno vaiko vardo, nusišypso, randa kontaktą be žodžių. Meditacija tyloje – taip pat ir vyksmą stebintiems suaugusiems (norėtųsi ilgiau, gal tuoj turėsime spektaklius, skirtus „spec. poreikių mums“ – pervargusiems nuo informacijos srauto ir socialinių medijų?)

Muzikos, judesio, įvairių faktūrų pagalba teatras kuria aplinką, kurioje vaikai galėtų elgtis taip, kaip jaučia, kur jiems niekas nenurodinėja. (Na, nebent atlydėjusi auklėtoja atkakliai moja, kad ramiai pastovėtų, kur liepta, kol nufotografuos.) Mizanscena papildo spektaklį apie laisvę būti savimi. Graudina, bet šviesiai. Po spektaklio norisi apkabinti žmones, kurie jį sukūrė, matau, kaip jautriai sako „ačiū“ svečiai iš Estijos.

– O kaip šiuolaikinės aktualijos – jas matome net ir teatre vaikams?

– Teatrai dabar daug kalba apie karą, taiką. Apie tai, kas šiandien beprotiškai aktualu visame pasaulyje. Apie tai kalba ir festivalyje parodytas Alytaus miesto teatro spektaklis vaikams „Grybų taika“. Kai 2201 metais jis buvo įtrauktas į mūsų teatro kūrybinės veiklos programą, niekas nežinojo, kad ateis 2022 metų vasario 24-oji. Mūsų vizijoje tai turėjo būti klasikinis „Grybų karas“ pagal Justiną Marcinkevičių. Vėliau spektaklio režisierė Andra Kavaliauskaitė pakeitė jo pavadinimą ir koncepciją, norėjosi, kad tai būtų šviesus spektaklis, bet kartu ir paliestos karo-ne-karo temos. Norėjosi kalbėti apie kritinį mąstymą, pirmiausia – tautos, kuri inicijavo šitą karą, ar jie supranta, dėl ko reikia kariauti..?

– O šiuolaikiniame teatre jaunimui dar yra likę temų tabu?

– Šiuo metu kaip tik rengiame naują Alytaus teatro kūrybinę programą kitiems metams, joje įrašytas spektaklis, kuriame bus paliesta, atrodytų, išdiskutuota narkotikų, kitų svaiginančių medžiagų vartojimo tema. Ketiname organizuoti teatrinę laboratoriją, kviestis jaunimą ir drauge kurti dramaturginę medžiagą. Taigi tikrai yra temų, kurios nebėra tabu, tačiau sudėtingiausia rasti, kokia forma apie jas kalbėti. Kaip prieiti prie jaunuolio ir prakalbinti? Naktinėje teatrinių įvykių sesijoje COM•MOON•A man teko matyti vieno vokiečių teatro spektaklį jaunimui, kuriam buvo pasirinkta įtrauki forma, kai jauni žmonės užduoda klausimus tėvams. Ji pasirodė aktuali, į teatrą pasižiūrėti spektaklio atėjo aktorių (vaidino neprofesionalai) bendraamžiai, draugai, jų tėvai. Teko kalbėti su šio spektaklio prodiusere, kuri minėjo, kad net vokiečiams tie scenoje užduodami klausimai pasirodė per aštrūs ir atviri…

… nes teatras jaunimui yra galimybė atsidurti akivaizdoje su realiomis problemomis. Mintis neapleidžia stebint paauglius, kurie žiūri Loretos Vaskovos teatro spektaklį „Lapkričio 20“ (rež. L.Vaskova). Švedo dramaturgo L.Noréno pjesė sukurta remiantis dokumentika: 2006 m. lapkričio 20 d. į mažo Vokietijos miestelio mokyklą aštuoniolikmetis atsinešė ginklų.

Gyvą nervą leidžia pajusti ne scenos veiksmas, o reakcija salėje. Sukrečia ne realūs įvykiai, tapę pjesės pagrindu, o spengianti tyla, kai skamba monologas apie patyčias (akt. Šarūnas Januškevičius). Salėje nebelieka replikų, bravūros. Apčiuopiama tyla tvyro iki pabaigos.

Grįžtant prie temų tabu, dokumentinė medžiaga yra pretekstas kalbėti apie paauglio jauseną pasaulyje, apibrėžtame abreviatūros MADPM (mokykla / aukštoji / darbas / pensija / mirtis). Tuo pačiu metu, kai teatre vyko ASITEŽO festivalis, Alytaus Putinų gimnazijoje – diskusija a la „apie pichotropinių medžiagų vartojimą, kurio priežastis visada yra, tik ne visada ją matome“.

Spektaklio herojus klausia: „O kai stebime, ar mes dalyvaujame?“ Tai – paskutinė ir labai asmeniška replika, nuskambanti finale. Sakau, gal ieškant algoritmo, kaip sustabdyti narkotikų plitimą mokyklose, reikėtų… padovanoti tėvams ir mokytojams bilietus į teatrą?

– Teatras vaikams ypatingas tuo, kad mažasis žiūrovas negali pats ateiti į teatrą, jei jo neatsives tėvai. O galima šiandien kalbėti apie tai, kad mamoms ir tėtėms reikia teatro?

– Sakyčiau, kad jaunos šeimos, kurių nemažai grįžta gyventi Alytuje iš Vilniaus, kitų didesnių miestų jau turi susiformavusį įprotį vartoti kultūrą. Eiti į teatrą, edukuotis. Jie nori praleisti laisvalaikį renginiuose. Beje, kalbant apie ASITEŽO festivalį, aš taip pat gavau vienos jaunos šeimos, auginančios pusantrų metų vaikelį, pastabą, kad tėvai negalėjo jo nusivesti į kūdikių teatrą. Nes festivalio metu vienas spektaklis buvo rodomas darželyje, o kitas – įtraukusis – skirtas vaikams su negalia. Tai reiškia, kad trūko trečiojo spektaklio, kad yra poreikis, o tai džiugina.

– Dar pakalbėkime apie tarptautinio ASITEŽO teatrų festivalio vaikams ir jaunimui JĖGA/COOL!, kuris vyko Dzūkijos sostinėje, finansavimą.

– Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Alytaus miesto savivaldybė skyrė patalpas – leido naudotis biudžetinių kultūros įstaigų salėmis. Finansavimo festivaliui buvo prašyta, bet iš Alytaus miesto biudžeto jis neskirtas. Galbūt būtų buvę galima atsivežti daugiau užsienio teatrų spektaklių, surengti kūrybinių dirbtuvių… Tačiau mes labai džiaugiamės, kad pavyko rasti rėmėjų. Nuoširdus ačiū jiems ir visiems žiūrovams, kurie apsilankė ASITEŽO festivalyje, taip pat jo dalyviams, padovanojusiems alytiškiams teatro šventę!