Apie teatrą vaikams ir vaikus teatre

Apie teatrą vaikams ir vaikus teatre

Kristina Steiblytė

Paskutinę balandžio savaitę Alytuje įvyko VII tarptautinis ASITEŽO teatrų festivalis vaikams ir jaunimui JĖGA / COOL! Per porą festivalyje praleistų dienų pavyko pamatyti ne tik keletą Lietuvos kūrėjų darbų, besisvečiavusių pas alytiškius ir Alytaus rajono jaunimą, bet ir kelis užsienio svečių darbus: kūrėjų iš Kipro ir Sakartvelo spektaklius bei teatralių iš Ukrainos dirbtuves „Teatras gelbėja“.

Šios dirbtuvės buvo skirtos ne vaikams ir jaunimui, o profesionalams. Aktorės iš teatro „Persha vystava“ („Pirmasis spektaklis“) dalijosi praėjusių metų patirtimi: kaip, prasidėjus karui, teatro kūrimą ir rodymą vaikams pavyko paversti gydančia praktika. Visų pirma, kūryba tapo įrankiu padėti aktoriams: spektaklio statymo procesas atitolino nuo karo kasdienybės gausią kūrėjų komandą. Tokį patį efektą spektaklis turėjo ir vaikams. Nors buvo skirtas patiems mažiausiems žiūrovams, – o to imtis įkvėpė dar 2014 m. užsimezgusi bendradarbystė su mažiesiems sėkmingai kuriančia choreografe ir režisiere Birute Banevičiūte, – slėptuvėse rodytas spektaklis „Saulėtas dangus“ bent trumpam sugrąžino ramybės bei saugumo jausmą net ir dvylikamečiams. Nuo užgriuvusio rūpesčio akimirkai atitraukė ir jų tėvus.

Tą pačią dieną festivalyje rodytas trupės STILL! iš Kipro spektaklis „Ramiai“ (idėjos autorius, dramaturgas Stavrosas Stavrou) priešingai – nuo rūpesčių neatitraukė. Šis kūrinys karą iškėlė į pirmą planą. Tiksliau – ne patį karą, bet jo pasekmes vaikams. Spektaklyje rodoma pabėgėlė mergaitė (Christina Papadopoulou), atsidūrusi viena svetimame krašte. Žaismingame, spalvotame, įvairias efektais iškaišytame spektaklyje ši bevardė veikėja atrodė tarsi ne vienišas, skausmą išgyvenantis vaikas, o gerokai labiau priminė visada žaisti nusiteikusią Pepę Ilgakojinę. Tik mergaitė spektaklyje „Ramiai“ išdaigas krėtė miesto aikštėje, ir ne su kaimynų vaikais, o su atgyjančia skulptūra.

Skulptūros atgijimas – vienas iš daugiausiai meistriškumo pareikalavusių spektaklio efektų. Aktorius Anthonyʼis Papamichaelis didžiąją spektaklio dalį stovi tarsi sustingęs, neišsiduoda; kol jis pirmąkart nesujuda, dauguma žiūrovų net neįtaria, kad scenoje – aktorius, o ne bronzos spalva nudažytas skulptūros muliažas. Tad pirmas jo „atgijimas“ sulaukia karštos žiūrovų reakcijos. Panašiai audringai mažieji alytiškiai reagavo ir į dirbtinį sniegą, o kitoje scenoje – mergaitei mokant savo naująjį draugą dainuoti – prie jųdviejų prisijungė ir beveik visa salė.

Scenoje matant žavingą mergaitės ir skulptūros draugystę, į kurią vis įsiterpia daugybė Andreaso Koutsofto kuriamų miestiečių personažų, karo kontekstas pasimiršta taip, kad vienišo vaiko gyvenimas gatvėje ima rodytis kaip žaisminga pramoga, galimybė dideliam nuotykiui, tik šiek tiek pabarstyta tėčio ilgesiu. O ir spektaklio aprašyme nupasakoto mergaitės siekio įkalbėti skulptūrą atsisakyti ginklo – scenoje nėra, nes „Ramiai“ iš tikrųjų rodo mergaitę, siaubingai išsiilgusią karo peripetijose pamesto tėčio, ir visą savo ilgesį ji adresuoja kario skulptūrai.

Panaudotų efektų gausa, klounada, ekspresyvi vaidyba priminė praėjusio amžiaus pabaigos teatrą vaikams Lietuvoje. Tačiau net ir estetiškai senstelėjusios priemonės vaikų publikai nesutrukdė įsitraukti, kalbėtis su veikėjais, kartu dainuoti ir likti pakerėtai. Tad spektaklio komunikacijos su savo publika efektyvumas neginčytinas, bet kūrėjų deklaruojamas turinys nesutampa su spektaklio realybe: pacifistinė intencija scenoje taip ir neatsiskleidžia. Net ir spektaklio finale, mergaitės tėčiui grįžus iš karo, skulptūra lieka stovėti nepakitusi, vis dar bežengianti į mūšio lauką.

Tad turint omenyje visai šalia vykstančio karo kontekstą ir „Ramiai“ visas temas užgožusį žaismingumą, greta spektaklio norėjosi ir galimybės aptarti visas scenoje matytas linksmybes, pasidalyti jausmais ir turėti galimybių daugiau sužinoti apie vaikus kare. Gal net ir suaugusiesiems skirtose dirbtuvėse išmokti kvėpavimo pratimai nusiraminti, čia būtų buvę naudinga edukacijos dalis. Bet visos galimybės išmokti ko nors daugiau, scenos realybę priartinti prie vaikų, atverti spektaklio kūrėjų intencijas ir padėti menininkams suprasti, kaip jos reflektuojamos už jų šalies ribų, buvo paliktos į spektaklį vaikus atlydėjusių mokytojų rūpesčiui.

Kitas festivalyje matytas užsienio kūrėjų spektaklis taip pat galėjo tapti pretekstu įdomiems pokalbiams ir tyrinėjimams. Tačiau ir šį kartą jie buvo palikti mokytojų iniciatyvai. Iš Sakartvelo atvykęs Nodaro Dumbadzės valstybinis jaunimo teatras Alytuje rodė spektaklį „Blusa ir skruzdėlė“, paremtą kartvelų liaudies pasaka. Šioji apie skruzdėlės ir blusos draugystę papasakota naudojantis lėlėmis, kaukėmis, objektais, visa tai supinant su liaudies šokiais ir nepaprasta atlikėjų charizma, kuri padėjo perskaityti visų veikėjų santykius net ir nesuprantantiems sakomo teksto.

Spektaklio pagrindu pasirinktos pasakos forma pažįstama ir lietuviams – siekdama išgelbėti į upę įkritusią draugę skruzdėlę, blusa bėga prašyti pagalbos kiaulės, kuri sutinka padėti tik jei blusa gaus jai gilių, o ąžuolas duos gilių, tik jei blusa nuvys varną nuo jo šakų, varna pasitrauks, jei… ir taip beveik be galo, kol blusai pavyksta atlikti paprašytą paslaugą vienam, o tada kitam, ir taip visiems, kol kiaulė gavusi gilių sutinka duoti šerių, iš kurių nusivijusi virvę blusa ištraukia skruzdėlę iš upės. Ir išgelbėtos draugės nieko nepaprašo mainais.  

Žiūrint šį spektaklį ypač norėjosi pabendrauti su atlikėjais, sužinoti daugiau apie jų liaudies šokius, gal net išmokti judesių. Ir nors aš pati būčiau galėjusi prieiti po spektaklio ir galbūt patenkinti smalsumą, tačiau jų tikslinė auditorija išskubėjo iš teatro.

Tiesa, festivalyje buvo surengtos trejos dirbtuvės vaikams ir jaunimui, vienos iš jų – ne lietuviškos, o svečių, kroatų teatro „Eksperimentinė laisvoji scena“. Tačiau dirbtuvės yra visai kas kita nei susidūrimas su spektakliu, kūrėjais, kita kultūra ir joje gimusiomis idėjomis. Tad po spektaklių stebint besiskirstančius žiūrovus liko apmaudu dėl prarastų galimybių šiems vaikams teatrą paversti daugiau nei tik spektaklio žiūrėjimo vieta. Ir kilo klausimas: kaip rodyti užsienio kūrėjų darbus vaikams? Ypač kai tie spektakliai nėra kultūriškai neutralūs, universalūs ar abstraktūs. Kai artimesnis kito pažinimas atvertų ne tik naują pasaulio dalelę, bet ir patį kūrinį. Ir kodėl šį įdomų darbą patikėti tik mokytojoms, jei ugdyti būsimuosius teatro lankytojus naudinga ir patiems teatralams? Juk teatras, kaip priminė viešnios iš Ukrainos, turi galią gelbėti, vienyti, auginti.

Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS festivalį „Jėga / Cool!“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.