Simonas Storpirštis: „Paauglystė – keistas laikotarpis žmogaus gyvenime… ir labai gėdingas“

Su Valstybinio jaunimo teatro jaunosios kartos aktoriumi Simonu Storpirščiu, spektaklyje „Tamsos žaidimas“ pagal JAV dramaturgo Carloso Murilo pjesę sukūrusiu pagrindinį paauglio Niko vaidmenį, kalbamės ne tik apie teatrą (pjesę iš anglų k. vertė Aivaras Mockus, rež. Darius Rabašauskas, 2014). Regis, paauglystė šiandien mūsų teatre traktuojama ne vien kaip maištas prieš sustabarėjusį ir prisitaikyti linkusį suaugusiųjų / tėvų pasaulį (prisiminkime „Atviro rato“ spektaklį „Brangioji mokytoja“ pagal Liudmilos Razumovskajos pjesę, kurį 2012 m. režisavo Ieva Stundžytė, arba Oskaro Koršunovo 2015 m. režisuotą spektaklį „Kankinys“ pagal Mariaus von Mayenburgo pjesę). Paauglystė – tai ir laikotarpis, kupinas įvairių pavojų ir iššūkių jaunam žmogui…

Ridas Viskauskas

PAAUGLIAI VIRTUALYBĖS SPĄSTUOSE
Kokie kilo įspūdžiai pirmą kartą perskaičius šią jaunai publikai skirtą šokiruojančią pjesę, kurioje gausu saviironijos, paauglių kalbėsenai būdingų keiksmų ir žargono, pagalbos šauksmo ir bundančio seksualumo apraiškų…
Perskaitęs pagalvojau, kad Nikas – tai beveik aš paauglystėje… Per pirmas dvi susitikimo dienas su režisieriumi Dariumi Rabašausku mes, aš ir kolega Ignas Ciplijauskas, pjesę skaitėme vaidmenimis. Pirmą dieną skaičiau Niko tekstą, o Ignas – Adamo, antrą – atvirkščiai. Niko personažas man pasirodė labai artimas. Aš pats patyriau tas kompiuterijos pinkles, virtualybės spąstus… Apsitarėme su režisieriumi. Ir jis man paskyrė vaidinti Niką, o Ignui – Adamą.
Didelė apgaulė, kai, gavęs vaidmenį, manai, kad jį visiškai supranti. Pradėjęs gilintis, suvokiau, kad daug ko nesuprantu…

Kokioms Niko savybėms Jūs simpatizuojate?
Pirmiausia krenta į akis jo gebėjimas akimirksniu improvizuoti. Juk Nikas negalvojo, ką darytų, jei pavyktų įsivilioti nakvynei Adamą. Jis sako: „Galvojau, kad veiksiu pagal situaciją – tai ir skiria profus nuo mėgėjų tokio tipo žaidime. Mėgėjai nemoka improvizuoti. Bet todėl aš – profas, o kiti – mėgėjai.“
Nikas drąsiai neria į visas situacijas. Kita vertus, kuo drąsiau jis neria į vis keblesnes situacijas, tuo sunkiau jam jas spręsti. Mano patirtis tai irgi patvirtina. Mokykloje vyresnėse klasėse nelankiau pamokų – mėnesį, antrą… Sugrįžti į mokyklą darėsi vis sunkiau. Kai baigėsi pusmetis, o aš taip ir nepasirodžiau mokykloje, mane paliko kartoti klasę. Tada mane susirado naujos klasės auklėtoja ir „sugrąžino“ į mokyklą. Kartais pagalvoju, kaip būtų pasikeitęs gyvenimas, jei nebūtų taip nutikę – gal būčiau studijavęs vaidybą kitame kurse, o dabar gal nedirbčiau Jaunimo teatre… Pavydžiu žmonėms, kuriems paauglystė nepaliko jokio rando.
Visi šios pjesės veikėjai – labai vieniši. Nikui vienišumas provokuoja… kūrybiškumą virtualioje erdvėje. Šiais laikais taip lengva gauti tiek įvairiausios informacijos! Daugybė žmonių „viską žino“ ir prikišamai nori tau patarti… Tiek prisikuri „personažų“ savo vaizduotėje, kad nebesupranti, kas pats esi iš tikrųjų… Taip ir kyla įvairūs negeri dalykai virtualioje erdvėje.
Niko dramą apsunkina tai, kad kai jis meluoja – visi juo tiki, o kai sako tiesą – niekas netiki. Jam kyla problema: ar meluoti ir lengvai gyventi toliau, ar sakyti tiesą ir susidurti su sunkumais?

Nikas nuolatos svarsto: „Klausimas pasirinkimas klausimas pasirinkimas“… Tai šios pjesės leitmotyvas…

Taip. Man pjesė patinka tuo, kad jos finalas atviras interpretacijai, nėra padedamas taškas. Gal Nikas viską melavo – anot Molės, kurią vaidina Jonė Dambrauskaitė, „kabino makaronus“? Labai įdomu pagalvoti, kaip galėjo baigtis visų pjesės veikėjų gyvenimai…

Ar visada repetuodamas brėžiate savo veikėjo gyvenimo perspektyvą?
Taip lengviau kurti. Studijų metais kurso vadovas Algirdas Latėnas skirdavo užduotį sugalvoti etiudą, kaip mūsų kuriami personažai atsikelia ryte… Dabar etiudų nėra kam rodyti, bet stengiuosi apie „personažo rytą“ galvoti… Kita įdomi užduotis: kaip tavo personažas ką nors daro pirmą kartą?.. Tokiais mažais žingsneliais ir pradedu ką nors lipdyti, bet visi aktoriai turi savo būdų.
Kodėl, kodėl, kodėl?.. Kodėl Niko tokie pašliję santykiai su mama (ją vaidina Dovilė Šilkaitytė)? Kur jo tėvas? Gal Niko mama buvo parsivedusi kokį vyrą – patėvį, kuris vaikystėje jį seksualiai išnaudojo? Daug galvojau ir fantazavau, gal žiūrovai to ir nemato, bet man tai padeda praturtinti personažą…

Ar per repeticijas aptarėte spektaklio žanrą? Man vaidinimas primena psichologinį trilerį.

Juokavome, kad pjesėje yra visko – erotikos, komedijos, tragedijos, detektyvo…

KO PAAUGLIAMS TRŪKSTA NAMUOSE?

Ko Nikui reikia iš patikliojo Adamo, virtualybėje paskelbusio: „Aš noriu patirti meilę“? Kas Niką verčia komunikuoti su juo – noras pažeminti, lošimo aistra ar trauka savo lyties jaunuoliui?..
Norėčiau pradėti nuo publikos, kuri yra svarbi spektaklio dalyvė, aš tiesiogiai su ja bendrauju. Kovo mėnesį vaidinome du „Tamsos žaidimo“ spektaklius. Jūs žiūrėjote tą vakarą, kai žiūrovai buvo pernelyg jauni. Mano nuomonė yra griežta: negalima žiūrovų, dar beveik vaikų, leisti į šį spektaklį! Jie, pažiūrėję, pavyzdžiui, sceną, kaip Nikas ir Adamas pirmą kartą geria, gali pamanyti, jog „gerti – faina!“. O čia tik teatras, kurio tikslas būti įdomiu ir aktualiu, o gyvenime viskas vyksta daug paprasčiau ir banaliau… Tokiu atveju mano atviras pokalbis su publika žlunga, gaunasi, kad pasakoju komišką istoriją, o jaunieji žiūrovai žvengia… Jie tiesmukai daug ką suvokia, jiems spektaklis – apie gėjus ir varliabybį šūdo gabaliuką… Žiūrovai krykštauja iš tokios leksikos ir negirdi viso teksto! O gaila, nes šitas spektaklis yra ne apie tai… Baisus tas grupėmis atėjusių mokinių bandos jausmas! Bet gal čia mano karma? Pats panašiai teatre elgiausi vyresnėse klasėse… Eidavau į jį tik „atsėdėti“, ir dar dėl to, kad lietuvių kalbos mokytoja parašys dešimtuką.
O kitą vakarą, kai vaidinome, publika buvo vyresnė, nuo pirmos minutės jaučiau, kaip ji klausosi. Nors žiūrovai su manimi ir nekalbėjo žodžiais, vyko dialogas – ir man pavyko gražiai atsiverti, bent toks įspūdis kilo… Vaidinimo mažojoje salėje privalumas tas, kad aktorius ir publika kvėpuoja kartu.
O prasideda viskas nuo žaidimo – Nikas iš pradžių galvoja, kad pažais virtualybėje su Adamu kelias minutes, ir viskas. Paaugliams dažnai trūksta dėmesio, artumo jausmo, šilumos namuose, Nikui ypač. Apie „meilės reikalus“ stengėmės labai subtiliai šnekėti, nieko neprikišinėti ir nerodyti tiesiogiai, nežinau, kaip pavyko…

Labai daug teksto… Ar nesunku buvo jį išmokti?
Kaip sakydavo mano kurso vadovas Algirdas Latėnas, „yra geras senovės indėnų būdas atsiminti daug teksto – išmokti!“. Man, tarkime, sunku įsivaizduoti, kaip šokėjai įsimena savo judesių kombinacijas ir jų seką… Su tekstais rankose nepaimprovizuosi per repeticijas. Kuo greičiau išmokstu tekstą, tuo lengviau ieškoti veikėjo plastikos, charakteringų detalių.

Savo jaunesnės kolegės darbe klausiau, ką reiškia „čilinti“? Ji labai juokėsi iš tokio mano „atsilikimo“…
Juokas juokais, ir aš savo bendraamžiams kolegoms aiškinau, ką reiškia „čilinti“, „džeminti“… Jie – ne iš tos aplinkos. Aš esu „kompiuterastas“, mano beveik visas gyvenimas prie kompiuterio… Beje, pjesė rašyta 2006-aisiais, o slengas sensta greitai. Dabar jaunimas nesako „ledinė merga“. Kai kuriuos vertimo niuansus pakeitėme repeticijų metu.

Kas repetuojant kėlė sunkumų?
Sunku buvo suderinti repeticijas ir… mažo šuns priežiūrą. Kalbant apie personažą, sunki buvo spektaklio pradžia – kodėl Nikas savo merginai Molei pasakoja visą šią istoriją, kokia motyvacija, kodėl būtent dabar? Kitos scenos buvo aiškesnės veikėjo tikslo požiūriu. Mama, Molė – vieninteliai realūs personažai, visus kitus Nikas savo vaizduotėje sukūrė pats.
Kaip Nikas elgiasi, pirmą kartą realybėje susitikęs Adamą? Virtualioje erdvėje su Adamu Nikas išgalvotų veikėjų vardais bendrauja vienaip, tikrovėje – kitaip. Šiais laikais labai daug žmonių slepiasi internete po slapyvardžiais, o realybėje, galiu garantuoti, pusė iš jų neišdrįstų į akis net pažiūrėti. Nikui būdingi ir sociopato bruožai. Repeticijų periode susitikome su paauglių psichologėmis, kurios paaiškino tai, kas kėlė mums neaiškumų – apie paauglių seksualinius bandymus, internetines patyčias, fizinį smurtą ir žiaurius nusikaltimus, nužudymus net… Paauglystė – keistas laikotarpis žmogaus gyvenime… ir labai gėdingas. Bet labai įdomus. Šiame gyvenimo tarpsnyje patiriame tiek daug „pirmų kartų“.
Be to, tai pagrindinis vaidmuo, kuris susieja visus spektaklio epizodus, diktuoja tempą, o aktorinės patirties buvo dar mažoka.

Dariui Rabašauskui „Tamsos žaidimas“ – pirmasis spektaklis, sukurtas Vilniuje. Atsakomybė kausto… Kokios režisieriaus savybės imponavo?
Jis įsiklauso į aktorių siūlymus. Ir myli aktorius. Nestumdo jų kaip šachmatų figūrų, nešaukia, – ir tai smagu. Tikiuosi, kad dar bus progų su Dariumi padirbėti. Jis – geras žmogus, o tokių – žmonių mažai. Kaukėtų daugiau…
„Tamsos žaidimas“ svarbus ir tėvams, norintiems suprasti, kodėl jų paaugliai sėdi sukišę nosis į kompiuterius, kas juos traukia virtualiame pasaulyje? Vyresni žmonės gal ir nesupranta, ką galima veikti 12 valandų, įsijungus kompiuterį.

Jau penkerius metus vaidinate Jaunimo teatre. Kaip keičiasi profesijos suvokimas?
Po truputį suprantu, kaip kurti personažą, kaip reikia elgtis scenoje ir ką, joje veikdamas, turiu padaryti… Atsiranda ramybė – ne tingi ir pasyvi, o pasitikėjimo savimi prasme. Per savo trumpą profesinį kelią pridariau nemažai klaidų kurdamas, dabar stengiuosi apsivalyti nuo to, kas nepatinka. Nebegalvoju, kad kuo daugiau „malsiuosi“, tuo geriau vaidinsiu. Gaunu sudėtingesnius vaidmenis. Režisieriai labiau manimi pasitiki, nors tai irgi baisu… Aišku, prieš spektaklį, ypač premjerą, labai jaudinuosi – tiek „užsizulinu“ repetuodamas, kad nebesuprantu, gerai ar blogai vaidinu… Išsekina repeticijos, noras padaryti gerai. Po premjeros, ypač jei ji pavyksta, užklumpa toks atoslūgis!..
Nekenčiu teatro, o kartu ir labai jį myliu… Bet kai teatre gerai – geriau nebūna… Nemėgstu žiūrėti spektaklių, man dažniausiai jie kelia kančią, esu sugadintas ir piktas žiūrovas: matau techninius dalykus, kreipiu dėmesį į kostiumą ar per ilgą veiksmo trukmę, o pamirštu, apie ką spektaklis…

P. S.
Čilinti – poilsiauti, atsipalaiduoti, nieko neveikti. Arba veikti tai, kas nekainuoja daug jėgų, pastangų ir neįpareigoja.
Džeminti – grupės žmonių muzikinė improvizacija. Galima ir vienam „džeminti“, pasiėmus, pavyzdžiui, gitarą, pasileidus patinkančios dainos įrašą ir „ant viršaus“ grojant kokį nors motyvą. Tokios garsinės improvizacijos galimos dažniausiai draugų rate.

2015 m. kovas