MINTYS PO FESTIVALIO

Balandį Kelmės rajonas trumpam buvo virtęs tikra vaikų teatro fiesta. Nors teatro žmonės jau seniai grįžo į savo įprastų darbų rutiną, įspūdžiai po neregėtos šventės, kuri pagyvino kultūrinį Kelmės gyvenimą, neblėsta iki šiol. Festivalio rengėjai ir dalyviai sutiko pasidalinti savo mintimis apie praėjusį festivalį.  

Violeta Podolskaitė, aktorė, Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS prezidentė

Idėja surengti festivalį Kelmėje brendo jau seniai ir labai gražu, kad ji pagaliau sulaukė savo valandos.

Festivalis parodė, kad tai, ką daro Lietuvos ASITEŽAS kartu su šios asociacijos nariais yra svarbus ir reikalingas dalykas.  Vaikų, tėvelių, mokytojų gausa visuose festivalio renginiuose įrodė, kad einame teisinga linkme ir kad turime toliau tęsti tai, ką esame užsibrėžę – investuoti į mūsų vaikus ir ugdyti kultūringą, laisvą, kūrybingą asmenybę.

Galiu pasidžiaugti, kad ASITEŽAS yra pajėgus rengti štai tokio masto renginius, nes jau turime susiformavusią komandą. Žinoma, patys ASITEŽO nariai yra labai aktyvūs ir prisidėjo prie šio festivalio organizavimo. Nuostabu, kad Kelmės mažasis teatras taip greitai ir lengvai įsiliejo į festivalio veiklą: rūpinosi spektakliams skirtų erdvių ir žiūrovų paieška, surengė šaunų festivalio atidarymo vakarą. Šis teatras tapo tikru festivalio šeimininku ir globėju.  Mačiau, kad jis per savo ilgus gyvavimo metus, jau yra užsiauginęs publiką, įpratinęs žmones vaikščioti į teatrą, manau, tai prisidėjo prie to, kad ir mūsų spektakliuose vaikų tikrai netrūko.

Ypatingai džiaugiuosi, jog mus vėl parėmė Lietuvos kultūros taryba, tad be ypatingų nuolaidų galėjome maksimaliai išplėsti programą ir finansuoti trupių pasirodymus. Iš kitos pusės, tam, kad tokie festivaliai įvyktų, neužtenka vien tik finansinių išteklių. Dar reikia noro ir idėjų.  Noro mes turime visi, o idėjos gimsta bendraujant vieniems su kitais. Dauguma įkvepiančių minčių kyla štai po tokių festivalių.

Kokia ASITEŽO ateitis? Mes turime dar daug užduočių. Pirmiausia, reikia siekti, kad nacionaliniai festivaliai vyktų kiekvienais metais, tarptautiniai – bent kas tris metus.  Bet festivalių organizavimas yra tik viena iš mūsų veiklos krypčių. Turime pradėti galvoti apie vaikams skirtų spektaklių kokybę. Dabar džiaugiamės visais spektakliais sukurtais provincijoje.  Tačiau mūsų prioritetas ir siekis, kad tie sukurti spektakliai būtų kuo įdomesni, kokybiškesni ir galėtų reprezentuoti Lietuvą tarptautiniame kontekste. Be abejonės, sekantis žingsnis būtų papildyti festivalį seminarais ir kūrybinėmis laboratorijomis, reikia skatinti dalyvius aktyviau dalyvauti diskusijose, rengti susitikimus ne tik su žiūrovais, bet ir teatro žinovais, teatrologais, kritikais. Toks yra sekantis mūsų žingsnis, kurio drąsiai imsimės kitais metais, kai rengsime tarptautinį festivalį Klaipėdoje.

Algimantas Armonas, režisierius, Kelmės mažojo teatro vadovas

Kelmės mažasis teatras jau yra organizavęs daug ir įvairių festivalių, tačiau toks, ypatingai didelis renginis vaikams, kuriame dalyvavo 14 teatrų su 22 spektakliais, mūsų krašte vyko pirmą kartą.  Tai buvo gražus įvykis, suteikęs neužmirštamų įspūdžių ir džiaugsmo mūsų mažiesiems žiūrovams.

Vos tik sužinojau, kad festivalis bus organizuojamas Kelmėje, iškilo rimtas klausimas – kaip surasime žiūrovų, tokiai spektaklių gausai. Teko viską labai rimtai apgalvoti. Tariausi ir su organizatoriais, ir su pačiomis mokyklomis bei kultūros centrais. Spektaklius derinome prie žiūrovų ir prie vietų, kuriose buvo vaidinama.

Galiu drąsiai pasakyti, jog vaikai ir tėveliai buvo pasiilgę profesionalaus teatro, kuris ne taip dažnai mus aplanko. Tai, kad bilietas į spektaklį kainavo tik 1 eurą, turėjo didėlės įtakos. Greitai neturėjome vietų į didžiuosius spektaklius. Natūralu, kad tėveliai skaičiuoja savo pinigėlius ir dauguma pasinaudojo reta galimybę pamatyti Valstybinio Kauno lėlių, Jaunimo, Keistuolių teatrų ir kitų trupių iš didžiųjų Lietuvos miestų, spektaklius. Į juos važinėti su vaikais tampa vis didesnė prabanga, tad stebuklas, jog jų sulaukėme pas save.

Manęs tikrai negąsdintų mintis, kasmet rengti tokius festivalius Kelmėje. Netrukus čia  turėsime dvi naujas sales, kuriose bus galima rodyti įvairių formų spektaklius. Tikrai mielai lauksime ASITEŽO pasiūlymų dėl tolimesnių projektų.

Saulė Degutytė, aktorė, „Stalo teatro“ įkūrėja, kūrybinių dirbtuvių vadovė

Manau, kad tokie festivaliai turėtų būt rengiami bent porą kartų per metus ir kuo tolimesniuose Lietuvos kampeliuose, tuo geriau. Drąsiai sakau, kad šį kartą ASITEŽAS numetė tikrą kultūrinę „bombą“, kurios seniai reikėjo Kelmės kraštui. Reikėtų padėkoti festivalio rengėjams, kad jie sugebėjo informuoti rajono gyventojus ir pritraukti didžiulį būrį žiūrovų.

Festivalio metu teko stebėti žiūrovus. Mačiau, kaip žilagalvė močiutė ėjo pirkti bilietų sau ir anūkui. Stebėjau koks reikšmingas jai buvo pats pirkimo procesas. Matyt, toks pat svarbus turėjo būti ir pats apsilankymas teatre. Spėju, kad dauguma vaikų, kurie gyvena rajonuose, teatre buvo pirmą kartą. Būtent festivaliai atskleidžia pačios ASITEŽO asociacijos labai sudėtingą misiją – kultūrinę visuomenės edukaciją.

Cliodhna Noonan, aktorė, „Acting up“, teatro patiems mažiausiems žiūrovams, įkūrėja

Bet kokia kultūrinė patirtis leidžia vaikams pamąstyti apie jų pačių gyvenimą, praturtina jų mintis,  o sukelti įspūdžiai, kelia diskusijas. Teatras – tai saugi aplinka, kurioje gali tokios diskusijos vykti. Tai neįkainojama. Puiku, jog ši Lietuvos ASITEŽO iniciatyva, skatina profesionalaus teatro patirties dalijimąsi su mažųjų miestelių bendruomenėmis.

Tokie festivaliai yra labai vertingi patiems aktoriams. Festivalio metu, turėjau visas galimybes susitikti ir pabendrauti su kitais aktoriais, susipažinti su mažų miestelių mokytojais, darželių auklėtojais, susidraugauti su naujais žmonėmis, su kuriais, jeigu ne šis festivalis, nebūčiau galėjusi to padaryti.

Įspūdžius surinko ir užrašė Gintė Pranckūnaitė