Aušra Pukelytė: „Kai yra idėja ir bendraminčiai, darbas tampa prasmingesnis“

Simo Sirutavičiaus nuotraukos

Valstybiniame jaunimo teatre 2015 m. gegužės 27 d. įvyko jaunimui skirto spektaklio „Teritorija“ pagal kompozitoriaus, visuomenės ir politikos veikėjo, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) unikalų XIX a. pradžios tekstą – priesakus sūnui.  Spektaklio idėjos autorė ir režisierė – Aušra Pukelytė. Ji kartu su kino režisieriumi Ričardu Matačiumi pakvietė pasvarstyti, kokiomis vertybėmis gyvena šiuolaikiniai jaunuoliai, kiek svarbus yra tėvo ir sūnaus ryšys bei kaip jis lemia jauno žmogaus savijautą, žengiant savarankiško gyvenimo keliu.

Spektaklio scenovaizdį ir kostiumus sukūrė Urtė Rimkevičiūtė, muziką – kompozitorius Martynas Bialobžeskis. Spektaklyje vaidina aktoriai Dovilė Šilkaitytė, Dalia Morozovaitė ir Aleksas Kazanavičius. Vaizdo epizoduose filmavosi Andrius Bialobžeskis, Gabija Jaraminaitė, Augustas Gradauskas bei Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai.

Aušrą Pukelytę paprašiau pasidalinti įgyta patirtimi, papasakoti, kaip šiam projektui pavyko suburti talentingą jaunų kūrėjų komandą.

Ridas Viskauskas

„Teritorija“ pasižymi teatro ir kino jungtimi, sunku vienu žodžiu net apibūdinti, kas tai yra…

Manęs irgi daug kas klausė, bet kodėl vienu žodžiu reikia įvardinti? Kūrėme tai, ką įsivaizdavau, ir gavosi tai, kas gavosi.

Kaip atradote kompozitoriaus, visuomenės ir politikos veikėjo, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) priesakus sūnui, kuriuos spektaklyje, paleidus garso įrašą, skaito aktorius Aleksas Kazanavičius?

Domiuosi istorija, istorinėmis asmenybėmis. Dar 2012 metais kilo mintis sukurti teatralizuotą ekskursiją – spektaklį „Ekspedicija į teatro vidų“. Ruošdamasi nemažai sužinojau apie pastato, kuriame dabar įsikūręs Valstybinis jaunimo teatras, istoriją – rūmai priklausė Mykolui Kleopui Oginskiui. Aišku, visų peripetijų vaikams nepasakoju –jie neišlaikys dėmesio.

Priesakai manęs nepaleido. Mintys vis sukosi apie Oginskio tekstus. Kurį laiką bandžiau juos „stumti“ į šalį. Ne todėl, kad būčiau ko bijojusi ar nepasitikėjusi savo jėgomis, bet žinojau, kiek jėgų pareikalaus organizuoti, įtikinėti, uždegti kitus.

Scenarijus rašėsi sklandžiai, viskas lyg seniausiai gulėjo manyje, reikėjo tik tinkamai sudėlioti medžiagą. Nebuvo „kūrybinių kančių“, jau prieš pradedant darbą žinojau, kaip viskas turės būti, tik sunkiau sekėsi kitiems tai paaiškinti.

Kino medžiagoje dokumentiniu stiliumi pasakojama apie šiuolaikinio jaunuolio Augusto kelionę lėktuvu iš namų pas gimines – Oginskio priesakuose minimus Dolgorukius. Kelionės metraštininkas – pats vaikinas, kurį vaidina Jūsų sūnus, fiksuojantis savo gyvenimo akimirkas išmaniuoju telefonu. Per anksti atvykęs į oro uostą, jis turi pakankamai laiko prisiminti savo gyvenimo kai kuriuos fragmentus – santykius su mama (vaidina aktorė Gabija Jaraminaitė), klasės draugais, neprieteliais, jį sumušusiais, viena žavinga mergina… Punktyrais brėžiamas intravertiško jaunuolio vidinis pasaulis, jo „brendimo kančios“… Įdomu tai, kad pačiame spektaklyje žiūrovai pagrindinio herojaus taip ir nepamato.

Taip, norėjosi pagauti vaikino perėjimą iš vienos „teritorijos“ į kitą, paauglio tapimą suaugusiuoju, atskleisti jo santykius su tėvais – kiek šie gali daryti įtaką savo vaikui, palengvinti pažintį su sudėtingu pasauliu.

Dabar naudojamės išmaniaisiais telefonais, skype‘u, kelionė lėktuvu, tarkime, į Romą trunka kelias valandas. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Oginskis išleido savo sūnų į Romą, lydymą vieno tarno, kelionėn arkliais praktiškai į nežinią. Kaip Oginskio priesakai veikia šiandieninį paauglį? Technologijų – daug, o ryšiai tarp žmonių vis tiek labai trapūs ir lengvai pažeidžiami.

Kaip pavyko įtikinti sūnų dalyvauti šiame projekte?

Augustas sakė, kad šis vaidmuo labai skiriasi nuo jo asmens. Šiaip Augustas pabrėžtinai laikosi atokiau nuo teatro, jis domisi tiksliaisiais mokslais, ypač fizika. Gal iš pradžių jis ir nelabai suprato, į ką veliasi… Pavydžiu žmonėms, kurie į namus „nesineša“ savo darbo reikalų. Aš taip atsiriboti nemoku. Mane kūrybinis procesas labai įtraukia. Aišku, apie kūrybinius reikalus kalbu su visais namiškiais. Taigi Augustui „Teritorija“ nebuvo iš dangaus nukritęs dalykas. „Mama, jeigu aš tau nepadėsiu, tai kas padės?“, – taip jis kartą pasakė… Kūrybinis procesas vaikiną sudomino. Daug man padėjo lakoniškomis pastabomis. Konsultavausi su juo ir dėl scenarijaus.

Regis, dar neseniai, tik prieš gerus 20 metų, patys buvome paaugliai, o dabar mums jau reikia jų, kaip tarpininkų, kad atkurti tam tikrus emocinius dalykus…

Gal veikiau pasitikslinti, padiskutuoti. Bet kaip mes tada buvome skirtingi, taip ir dabar paaugliai labai įvairūs yra.

Kodėl paauglys veikia tik filmuotoje medžiagoje? Laikiausi sąlygos, kad Augusto realybė – filmuotoje medžiagoje. Norėjosi, kad scenoje sėdintys žiūrovai teatrinį vyksmą priimtų kaip paauglio fantazijų pasaulį, kad būtų jo fantazijų dalyviai.

Kaip sekėsi dirbti su jaunu kino režisieriumi Ričardu Matačiumi?

Esu jam dėkinga, kad stačia galva nėrė į šitą projektą. Darbo pradžioje pasikviečiau jį į sceną ir skaičiau scenarijų, rodžiau, kur bus vaizdo projekcijos. Nė karto iš jo neišgirdau „negalima“, „bus sunku padaryti“. Galėdavo tris paras dirbti su vienu vaizdo variantu, bet man pasakius, kad netinka, nesiraukydamas kurdavo kitą.

Beje, nustebino aktorių subtilus ironiškas požiūris į savo profesiją – filmuotoje medžiagoje esama lietuviškų TV serialų parodijų, iš ekrano „šypsosi“ net pats teatro vadovas Algirdas Latėnas.

Mūsų teatre vyrauja geras humoro jausmas. Tokia gyvenimo realybė… Pasak scenarijaus, Dolgorukiai žiūri „muilo serialus“. Per dvi dienas parašiau „serialų“ dialogus ir situacijas. „Pagavome kablį“ – tiek režisierius ir operatorius Adomas Jablonskis, tiek ir aktoriai. Į „muilo serialus“ pažiūrėjome šaržuotai. Filmuojant vyravo puiki linksma atmosfera.

Augusto giminaičiai Dolgorukiai – ne intelektualai, ne verslininkai, o personažai – kaukės.

Kai priėmėme aplinkybę, kad jiedu – paauglio fantazijos vaisiai, iš karto atsirišo rankos. Kurdami jų „šeiminio gyvenimo scenas“, rėmėmės klounados principu. Nesinorėjo papildomo teksto. Italijoje teko ne kartą vaidinti Nekrošiaus spektaklius, kaimuose mačiau daug ryškių žmonių, tarsi nužengusių iš Fellinio filmų…

Oginskio priesakuose yra kelios eilutės: „Dėdė ir teta Dolgorukiai sutiko pabūti Tau tėvu ir motina. Aš tikiuosi, kad Tu žinosi, kaip elgtis su kilniais giminaičiais.“ Gal jie ir yra kilnūs giminaičiai, turintys bajorų pasus… Bet ką reiškia bajorystė šiandien? Leidome sau pašmaikštauti. Be to, savaime mentalitetas žmonių nesikeičia, jiems nuvykus gyventi į kitą šalį.

Kai Aleksui ir Dovilei padarė grimą, kartu su kostiumais jie tarsi „apsirengė“ personažus. Charakteriai gimė improvizuojant, iš smulkmenų – niūniavimo, žvilgsnių, eisenos… Aktoriai neturėjo nei teksto, nei kitų pagalbinių medžiagų. Pirmą kartą stebėjau personažų gimimą iš šalies. Buvo labai gera stebėti šį procesą. Žiūrėdama į šiuos aktorius, aš degiau pasididžiavimu savo profesija. Supratau, kad tai, ką sukūrė Aleksas ir Dovilė, yra ilgo ir kantraus darbo teatre rezultatas. Jie – tikri profesionalai, pasiekę aukštą aktorinę kokybę, galintys kurti įvairiose aplinkybėse, keisčiausio žanro spektakliuose.

Šiais laikais kartais kelis darbus dirbantis žmogus knygą skaito vis rečiau. Jaunimas irgi mieliau laiką leidžia, naršydamas žiniatinklyje, o ne su knyga. Jums pavyko patraukliu būdu Oginskio priesakus sūnui perteikti šiandienos jaunimui.

Tikslinė auditorija – šiandieniniai paaugliai – mūsų atveju labai svarbi. Spektaklio peržiūroje dalyvavo Vytauto Didžiojo gimnazijos dešimtokai, kurie filmavosi. Jie tikri šaunuoliai, nesugadino nė vieno dublio. O jų lietuvių kalbos mokytoja suvaidino tokią „fatališką moterį“! Norėjau, kad visi jaunuoliai būtų iš vienos klasės, o ne atrinkti dėl savo „faktūrinių veidų“. Kiekviena klasė turi savo emocinį mikroklimatą, kurio nesuvaidinsi.

„Tai yra mūsų kartos teatras, spektaklis pakeitė mūsų požiūrį į teatrą“, – sakė jie. Man toks pasakymas – didžiausias įvertinimas. Kelias dienas po to jie aktyviai klasėje diskutavo. Mums svarbu, kad jie susidomėjo teatru. Aš vedu ekskursijas teatre mokiniams ir žinau, kad paprastai iš 40 dalyvių tik 2 būna buvę teatre! Tai kokie bus mūsų žiūrovai dar po 10 metų?!

Teatro menas – laikinas, turi pradžią ir pabaigą. Tuo jis man ir gražus: čia yra, čia nėra…

Kiek epizodų vaidina Dalia Morozovaitė?

Ji vaidina „serialo moterį“, apsivilkusi baltą ilgą suknelę – „ryto mergaitę“, taip pat ir epizode „Baimė ir drąsa“. Kiekvienas priesakas – kaip tam tikra žinutė, etiudas.

Man labai patinka, kai aktoriai kuria personažus tarsi iš nieko, kai atsiskleidžia jų asmenybė. Dalia, 2 vaikų mama, švyti moteriškumu ir jaunatviškumu; jos akyse – pasiutimo kibirkštėlės. Ryto epizode, kai parkūro sportininkai aktorę išveža ant pakylos, ji tokia „didelė“ ir graži, sukuria tikrą gaivą scenoje. Neįsivaizduoju kitos aktorės jos vietoje.

Filmuotos medžiagos epizode, vaizduojančioje didelis šunis, Dalia eina scenos palubėse esančiu tilteliu – tamsoje, nematydama kojų, dėvėdama ilgą suknelę ir avėdama aukštakulnius, plieskiant į akis prožektoriui. Kai pati nuėjau patikrinti jos ėjimo trajektorijos, supratau, kad Dalia labai drąsi, nebijo aukščio, puikiai orientuojasi sudėtingose aplinkybėse.

Spektaklyje dalyvauja ir jauni parkūro sportininkai – jų atliekamų triukų nepakartotume…

Vasarą sekmadieniais parkūro entuziastai Katedros aikštėje rengia pasirodymus. Susipažinau su jais sūnaus dėka.

Spektaklio kūrimas nėra lengvas dalykas, bet jei tu nori, jei tave veda idėja ir tikslas, jei turi nors vieną bendramintį, galima kalnus nuversti. Mūsų parkūro meistrai – 3 jaunuoliai – ligi šio spektaklio teatru absoliučiai nesidomėjo. „Aš teatro nemėgstu – labai jau daug dramos jame“, – sakė vienas iš jų. Juos įsimylėjo visas mūsų teatras, siuvėjos po premjeros vaikinams dovanojo gėles. Jie tokie „grynuoliai“! Treniruojasi prieš spektaklį kiekvieną kartą. Vaikinai labai disciplinuoti, pareigingi ir geranoriški. „Norėčiau teatre dar ką nors padaryti, galėčiau ir medį suvaidinti“, – sakė vienas iš jų. Su jaunais žmonėmis dirbti visada smagu.

Beje, šiame spektaklyje naudojame nevaidinamų spektaklių rekvizitą. Man visada gaila, kai spektakliai „nurašomi“, o jiems sukurti daiktai, rekvizitas niekur nepritaikomas. Mūsų spektaklyje etažerė yra iš „Dėdės Vanios“ (rež. Algirdas Latėnas), sofa iš spektaklio „Nykstančios rūšys“, didžiulis ventiliatorius – iš Igno Jonyno spektaklio, dubuo – iš „Bestijos žydromis akimis“, frakai, kuriuos dėvi parkūro meistrai, – iš „Meno forto“ (gražus ir retas teatrų bendradarbiavimo pavyzdys!).

Panašu, kad spektaklį kūrėte labai „neakademiškai“… Kita vertus, tam, kad valdyti žiūrovų dėmesį, turbūt kokią nors „vaizdo išklotinę“ reikėjo pasidaryti? Nes veiksmu ar vaizdu neužpildytų sekundžių negalėjo būti…

Taip, tikslų scenarijų turėjau nuo projekto pradžios. Labai disciplinavo darbas su Ričardu. Repeticijų scenoje buvo nedaug, todėl vyrai kartais dirbdavo iki 4 ryto! Repetuoti kitoje erdvėje negalėjome – viską reikėjo tikrintis. Teatre labiau gali klysti ir bandyti. O vaizdo medžiagą kuriančiam režisieriui kuo tiksliau ir aiškiau viską reikia pasakyti, ko nori. Kiekviena minimali vaizdo korekcija – tai papildomos darbo valandos! Ir aktoriai turi taikytis prie vaizdo medžiagos diktuojamo ritmo – irgi iššūkis! Bet mūsų aktoriai, turintys didelį įdirbį teatre, yra išmuštruoti, puikiai jaučia žanrą, aplinkybes.

Paskutinėmis spektaklio akimirkomis pateikiate dar vieną staigmeną – scenoje išvystame filme vaidinusį šunį.

Tai mūsų šeimos vokiečių aviganis Nika. „Gaujos vadas“ mūsų šeimoje – Aleksas. Jis daug man padėjo ir patarimais, ir fiziniu darbu, ypač per filmavimo pamainas, kai aparatūrą, prožektorius reikėjo nešioti… Kai yra idėja ir bendraminčiai, darbas tampa prasmingesnis.

Daug vaidinote Nekrošiaus režisuotuose spektakliuose (Trys seserys“, „Pradžia. K. Donelaitis. Metai“, „Giesmių giesmė“, „Faustas“, „Idiotas“), bet „Teritorijoje“ jokių Nekrošiaus ženklų nematyti.

Man tai komplimentas…

Kokios šio eksperimento pamokos Jums pačiai?

Supratau, kad Vilniuje yra daug gerų žmonių (šypsosi). Teko prašyti įvairios pagalbos – neišgirdau nei vieno neigiamo atsakymo. Visi kuo galėjo, tuo padėjo.

2015 birželis