Teatro stebuklas įvyksta, kai laisvai žaidi…

2016.03.05

Lemtingas Kauno lėlių teatro vadovo Sigito Klibavičiaus skambutis

Kokios aplinkybės nulėmė Jūsų posūkį į lėlių teatrą? Iki 2014-ųjų Jus žinojome kaip Keistuolių teatro aktorę, 2010 m. baigusią režisūros magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei kuriančią dramos spektaklius vaikams įvairiuose teatruose. 2014 metais Kauno valstybiniame lėlių teatre sukūrėte spektaklį „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“ (pagal Liudviko Jakimavičiaus pasaką), o 2015 m. vasario 21 d. Balstogės lėlių teatre įvyko Jūsų režisuoto spektaklio „Robotas ir peteliškė“ (pagal Vytautės Žilinskaitės kūrinį) premjera…

Priminsime skaitytojams, kad spektaklio „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“ kūrybinė grupė (Jūs, inscenizacijos autorė ir režisierė, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorius Deividas Gnedinas, vaizdo projekcijų autorius Džiugas Katinas) tapo 2014-ųjų m. „Auksinių scenos kryžių“ nominantais.

Esu dėkinga likimui, kad kartą paskambino Kauno valstybinio lėlių teatro direktorius Sigitas Klibavičius ir pasiūlė sukurti spektaklį. Jis rimtai pasidomėjo prieš tai, ką sukūriau ligi tol teatre vaikams. Gal būt laikui bėgant ir pati būčiau atsigręžusi į lėlių teatrą. Išbandyti save naujoje kūrybos srityje labai įdomu.

Liudviko Jakimavičiaus pasaką „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“ skaičiau prieš kelerius metus ir pagalvojau, kad šis kūrinys tinka lėlių kamerinei scenai (manau, lėlių teatras kamerinėje aplinkoje labiau paveikus). Kai susitikome su teatro vadovu, pasiūliau šį kūrinį. Dažnai, skaitydama knygas vaikams, pagalvoju, kaip tą kūrinį būtų galima scenoje perteikti.

O scenografę Giedrę Brazytę pažįstu nuo studijų Vilniaus universitete – kai kurias paskaitas lankėme kartu. Mums gera ir įdomu bendradarbiauti. Štai jau du lėlių spektaklius sukūrėme kartu.

Kas sunkiausia buvo repetuojant?

Repetuoti buvo įdomu. Esu smalsi, sužinojau daug naujų dalykų – kaip reikia valdyti, prakalbinti ir atgaivinti lėlę. Iš pradžių jaudinausi: kokias sakysiu aktoriams-lėlininkams pastabas, jei mano visa patirtis grįsta dramos teatru? Repetuodama atradau daug sąsajų tarp dramos ir lėlių teatro. Lėlės valdymas – tarsi koncentruota, labai tiksli aktoriaus vaidyba, kai kiekvienas judesys – konkretus ir ką nors reiškiantis. Lėlės negalima tiesiog purtyti. Jos judesio išraiška – itin lakoniška, koncentruota ir švari. Man, dramos aktorei, lėlių pasaulis nebuvo itin tolimas. Be to, visą vasarą prieš repeticijų pradžią intensyviai skaičiau apie lėlių teatrą, varčiau albumus, žiūrėjau Giedrės pateiktą filmuotą medžiagą.

Sunkiausias momentas buvo ne profesinis, o susijęs su sveikata – užpuolė radikulito skausmai, laiptais lipti buvo sunku… Keistuolių teatre teko net spektaklius atšaukti.

Kaip rinkotės aktorius?

Žiūrėjau teatro spektaklius, rinkausi aktorių tipažus. Sigitas, išmintingas vadovas, leido artistus rinktis pačiai, nieko nepiršo. Man rūpėjo, kad aktorių kolektyvas būtų darnus, girdintis vienas kitą. Komandą surinkau puikią – vaidina aktoriai Andrius Žiurauskas, Laima Strazdauskienė, Indrė Taločkaitė. Mindaugas Ancevičius ir Mindaugas Černiauskas. Repetuoti buvo smagu. Džiaugiuosi.

Vytautę Žilinskaitę pradžiugino, kad teatras prisiminė jos seniai rašytą kūrinį 

Ar Balstogės lėlių teatre kartu su Giedre Brazyte, kompozitoriumi Antanu Jasenka, video projekcijų autoriumi Rimu Sakalausku dirbote jau kamerinėje erdvėje?

Taip. Patiko! Su šiuo teatru užsimezgė kūrybinis ryšys Giedrės dėka. Ji Balstogės lėlių teatre jau trečiam spektakliui kūrė scenografiją ir lėles; iš viso Lenkijos teatruose Giedrė jau 18-ai spektaklių sukūrė scenografiją ir lėles. Lenkijoje – stipri lėlių teatro mokykla, senos tradicijos. Balstogėje veikia Varšuvos A. Zelwerowicziaus teatro akademijos filialas, kuriame studijuoja būsimi lėlių teatro kūrėjai. Ryšys tarp aukštosios mokyklos ir Balstogės lėlių teatro stiprus. Beje, teatras – modernizuotas, jame net trys žiūrovų salės! Didžiojoje – virs 200 žiūrovų vietų, pačioje mažiausioje – apie 40.

Spektaklio „Robotas ir peteliškė“ veiksmas vyksta savotiškame robotų muziejuje. Žiūrovai sėdi ant mažų suoliukų, kuriuos galima pasukti į įvairias puses, stačiakampės aikštelės viduryje. Eidami koridoriumi į aikštelę vaikai atsiduria robotų muziejuje – keisti aparatai šviečia, sukasi… Spektaklyje nestinga interaktyvumo, kurį labai mėgstu. Maža erdvė man patinka, tik ligi šiol neturėjau galimybės joje dirbti. Didelėje erdvėje interaktyvus santykis su žiūrovais – kitoks. Mažoje erdvėje aktorius su vaikais bendrauja tiesiogiai, mažieji žiūrovai gali dalyvauti veiksme.

Vaidinimas trunka 45 minutes – iš patirties žinau, kad vaikams nereikia ilgų spektaklių. Geriau teatro per prievartą nebrukti. Esu mačiusi, kaip vieną vaiką teatre ištiko isterijos priepuolis – ilgas spektaklis jį nuvargino, o tėvai to nesuprato…

Vytautės Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“ (1978) – mano vaikystės knyga. Ypač įsiminė Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos.

Pagrindinis veikėjas – žmones linksminantis Robotas, kuris atsakinėja į tuos pačius 5 klausimus: „Koks tavo vardas?“ – „Ma-no var-das Don-do-nas“; „Kur tu gyveni?“ – „Ma-no na-mai la-bo-ra-to-ri-ja“… Robotą sukūręs inžinierius džiaugėsi, kad jis tiksliai vykdo programą. Bet vieną naktį pro langą įskrido peteliškė, kuri pažadino roboto jausmus, žmogiškumą. Dondonas suprato, kad egzistuoja ir kitas pasaulis. Deja, nors jo vidus virė, tačiau ištarti jis galėjo tik tas pačias užprogramuotas frazes. Kai peteliškę užpuolė šikšnosparnis, robotas negalėjo jos apginti. „Kodėl tu manęs neapgynei?“ – „Da-bar aš at-sa-ki-nė-ju į la-bai ne-gud-rius klau-si-mus.“ „Aš mirštu, Dondonėli. Sudie.“ – „Lin-kiu svei-ka-tos ir lai-mės as-me-ni-nia-me gy-ve-ni-me“… Iš sielvarto robotas sugedo, bet jis pradėjo tarti naujus žodžius…

Kalbėjau su garbaus amžiaus mūsų rašytoja – „Kaip aš džiaugiuosi, kad šitą pasaką pasirinkote!“ Regis, ligi šiol Lietuvos teatrai pagal šį kūrinį nekūrė spektaklio. Parengiau apsakymo inscenizaciją, parodžiau autorei, suderinau (Vytautė kritikavo savo kūrinio finalą, paprieštaravau), tada lenkai inscenizaciją išvertė.

Zigmasžziogas-Zalgirio-musyje-2

Spektaklio kūrėjos idėjų ieškojo… ir metalo sąvartynuose 

Papasakokite apie spektaklio scenografiją.

Kūrybinis procesas pradžiugino visą teatrą. Iš pradžių Giedrė pasiūlė kelis robotų stilistikos variantus. Nusprendėme kurti ne šiuolaikinių, o senų robotų muziejų, kuriame gyvena sugedęs robotas Dondonas. Robotus kūrėme iš senų daiktų, techninių atliekų. Važiavome mes – aš, Giedrė ir teatro vyrai – Lenkijoje į metalo sąvartynus ir ieškojome medžiagų – žarnelių, arbatinukų… Dondono korpusas sukurtas iš seno prožektoriaus, jo širdutė atsidaro senoje pašto dėžutėje (radome sąvartyne). Šį kartą daugiau dirbo cechuose ne moterys, o vyrai su virinimo aparatais.

Kūrybinis procesas vyko „čia ir dabar“, nes negalėjome nusiųsti iš anksto eskizų, nežinojome, ką rasime. Daug darbo įdėjo inžinierius, buvęs scenos apšvietėjas  pan Piotr – jis ieškojo, kaip padaryti, pavyzdžiui, kad robotas kilnotų kojas… Giedrė padėliodavo radinius, nupiešdavo eskizą, o vyrai sprendė techninius klausimus.

Džiaugiuosi, kad lėlių teatre galiu žaisti ir ieškoti, manęs neriboja jokia konkreti lėlių teatro mokykla. Šiame spektaklyje yra ir objektų teatro pavyzdžių – vienas robotas yra kuchareczka (virtuvinis kombainas). Trys aktoriai su juo kuria objektų teatro numerį – kaip verdama kava.

Yra robotas – „minčių skaitytuvas“: radijas, kuris „gaudo“ mintis, ir dubuo, kurį uždedame žiūrovui ant galvos. Vaikams šis žaidimas labai patinka. Jie patiki šiuo teatro stebuklu absoliučiai!

Kitas robotas – akis turintis siurblys – „nusiurbia“ vaikų blogus padarytus darbus. Pripučiame maišiuką, užrašome vardą ir nešame į koridorių. Yra tokia lenta, ant kurios kabinami maišeliai – visi teatro darbuotojai jau yra nusiurbti… Vaikai, eidami po spektaklio, ant sienos mato maišiukus su savo vardais…

Spektaklyje vaidina trys aktoriai, talkina trys technikai – naudojame ir videoprojekciją roboto svajonių scenose. Dondoną animuoja už roboto esantis aktorius, o kai kuriuos roboto veiksmus pultelio pagalba valdo inžinierius. Aktorius roboto viešą kalbėjimą „įgarsina“ mikrofono pagalba, o vidinį monologą sako paprastu balsu. Plaštakė kaip žiedas yra aktorei ant piršto. Taigi aktorių neslepiame, kartais jie tarsi veikėjų „sielos“ bendrauja žvilgsniu.

Beje, į premjerinius spektaklius atėjo daug suaugusių. Lenkijoje susidomėjimas lėlių teatru yra žymiai didesnis nei Lietuvoje. Balstogėje mačiau net dvi skulptūras, susijusias su lėlių teatru. Balstogės lėlių teatras nėra prisirišęs prie vieno režisieriaus, jie kviečiasi daug kūrėjų iš užsienio.

Ar mokate lenkų kalbą?

Užaugau Vilkaviškyje, šalia sienos su Lenkija. Buitinę lenkų kalbą suprantu gerai. Su vyresniais teatro žmonėmis iš pradžių bendravau rusų kalba, o su jaunesniais – anglų. Paskui įsidrąsinau kalbėti lenkiškai.

Jei Balstogės lėlių teatras kviestų sukurti dar vieną spektaklį, ar važiuotumėte?

Mielai. Pastatas renovuotas, puikios sąlygos kūrybai, graži bendravimo kultūra, gera atmosfera.

Jau daugiau nei penkiolika metų vaidinate vaikams – ar keičiasi mažieji žiūrovai?

Esminės vaikų vidinės savybės – tos pačios. Keičiasi tik išoriniai atributai, technologijos. Bet mūsų laikas diktuoja didesnį tempą. Net spektaklių ritmas dabar spartesnis. Tačiau Balstogėje kurtame spektaklyje drąsiai dariau „veiksmo pauzes“, kurių metu skambėjo muzika, o vaikai mąstė apie tai, ką matė, išgyveno jausmus… Viena mergaitė po spektaklio net verkė – tai buvo „šviesus liūdesys“, ji suprato liūdną istoriją; ir aš vaikystėje lengvai susigraudindavau dėl jautrių dalykų…

Esu trumpai dirbusi su vaikais. Supratau, kodėl jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai neskuba lankyti teatro būrelių. Jie mieliau renkasi krepšinio būrelį ar kokį kitą. Teatras jiems asocijuojasi… su nesaugumu. Ne kiekvienas nori ir gali lipti ant scenos pakylos ir ką nors ten veikti. Pirmiausiai juos žaidimo forma reikia atpalaiduoti, padrąsinti. Sakydavau, kad „mes ne vaidinsime, o kvailiosime ir žaisime“. Taip ir įvyksta teatro stebuklas, kai laisvai žaidi…

Kalbėjosi Ridas Viskauskas, 2015 m. kovas

Projektą „Teatras vaikams ir jaunimui Lietuvoje: asmenybių ir proceso atspindėjimas svetainėje www.assitej.lt“ remia Lietuvos kultūros taryba