„Svarbiausia – nebijoti klysti ir eksperimentuoti“

Pokalbis su rašytoju ir teatro bei kino režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu, 2014-ųjų pabaigoje Keistuolių teatre kartu su scenografe Paulina Nešukaitytė, aktoriais Justu Tertleliu, Judita Urnikyte, Roku Petrausku ir Vytautu Leistrumu sukūrusiu spektaklį „Persikūnijimai“. Šis Keistuolių teatrui nebūdingas spektaklis – tai 9 pasakojimai, 9 istorijos, 9 žmogaus pasąmonėje vykstantys žaidimai su atmintimi, 9 kelionės per įsivaizduojamus gyvenimus… Tekstai žanriniu požiūriu turi istorinės poemos, pasakos, sapno, mito požymių. Autoriaus fantazijos nevengia nusprūsti į mūsų istorijos bei proistorės laikus, apsigyvendamos ne tik Lietuvoj, bet ir Italijoj, Šveicarijoj, senovės Egipte, Sarmatijoje…

BEVEIK VISKĄ, KĄ SUKŪRIAU TEATRE IR KINE, PAVADINČIAU PASAKOMIS…

– Ką pamenate kaip jaunasis – mažasis teatro žiūrovas (pirmieji spektakliai, teatriniai patyrimai)?

– Mano teatrinė vaikystė buvo artima operos žanrui. Mama dirbo koncertmeistere Operos ir baleto teatre ir vesdavosi mane į repeticijas. Kiek išgirdau arijų! Virgilijus Noreika, Nijolė Ambrazaitytė, Birutė Almonaitytė, Vaclovas Daunoras, Irena Milkevičiūtė… Prieš pradedant repeticijas su orkestru, opera būdavo repetuojama su koncertmeisteriu, kuris pritardavo fortepijonu ar pianinu. Matydavau gražias solistes su efektingomis sukniomis, didelėmis krūtinėmis, įspūdingai dainuojančias… Įsiminė šis „feliniškas“ įspūdis: mažas berniukas, patekęs į didelių ir galingų moterų karalystę…

Paauglystės laikotarpiu milžinišką įtaką padarė Dalios Tamulevičiūtės studentų „dešimtukas“ – mokiausi kartu su Gediminu Storpirščiu, kurio brolis Arūnas priklausė tam „dešimtukui“. „Po blatu“ pamatėme studentų spektaklius – „Bebenčiuką“ ir kitus. Taip prasidėjo aktyvesnis ir sąmoningas teatro stebėjimas. Eimunto Nekrošiaus režisuotas spektaklis „Ilga kaip šimtmečiai diena“ sutapo su mūsų, abiturientų, laiku… O Profsąjungų kultūros rūmuose kartu su Aidu Marčėnu, Ingeborga Dapkūnaite, Gediminu Storpirščiu, kai kuriais dabartiniais diplomatais lankiau Valerijos Marcinkevičiūtės – Karalienės dramos būrelį, vėliau pavirtusį į teatro studiją „Elementorius“.

– Teatre debiutavote kaip pjesės ,,Komunistinės nostalgijos” bendraautorius (kartu su Liudviku Jakimavičiumi), kurią „Šėpos teatre“ teatre 1992 m. režisavo Gintaras Varnas. Ir tolesnė Jūsų teatrinė kūryba rutuliojosi dviem kryptimis: suaugusiems kūrėte spektaklius apie lietuvių kultūros iškilias asmenybes, nevengdamas posūkių istorijos, politikos linkme (,,Iš gyvenimo vėlių“ pagal S. Parulskio pjesę Šiaulių dramos teatre, 1995; ,,Daktaras ir Mangaryta“ ten pat, 2002; ,,Intymi išpažintis“ pagal I. Bergmano kūrybą, ten pat, 2003; ,,Lelijos romansas“ pagal B. Vijano romaną „Dienų putos“, 2004; ,,Vilis“ Vilniaus ,,Lėlės“ teatre 2005; ,,Bunkeris“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, 2006).

O kartu kūrėte ir vaikams pagal savo ir kitų autorių kūrinius: ,,Kelionė į pasaulio galą“ (teatras „Lėlė“, 1993), ,,Kalėdų bobutės pasaka“ (Keistuolių teatras, 2000), ,,Pelytė Zita“ (Keistuolių teatras, 2005), ,,Kiauliaganys“ (Kauno valstybinis dramos teatras, 2005), ,,Eglė, žalčių karalienė“ (Klaipėdos dramos teatras, 2006), ,,Angelų pasakos“ (Valstybinis jaunimo teatras, 2010), ,,Atėjau, pamačiau, negalėjau“ (Keistuolių teatras, 2012), „Berniukas ir žuvėdros“ (trupė „Degam“ ir LMTA, kartu su režisieriumi Gela Kandelaki, 2013).

Toks kūrybinis „dvipoliškumas“ retas teatre. Paprastai režisierius sukuria vieną kitą spektaklį vaikams, įžengia į teatro suaugusiems zoną ir… nebegrįžta. Kas Jus vis skatina atsigręžti į teatrą vaikams ir jaunimui?

– Man kaip žanras labai patinka pasaka – jos naratyvo struktūra, filosofija. Beveik viską, ką sukūriau teatre ir kine, pavadinčiau pasakomis suaugusiems ir vaikams bei paaugliams. G. G. Markeso didelę kūrybos dalį irgi laikyčiau pasakomis. Man šis autorius labai artimas ir yra kaip siektinas pavyzdys. Tas fantazijos, sapno, o ne realybės pasaulis, ieškant kodų užrakintoms sielos durims ir išeičių, man yra labai svarbus. Pavyzdžiui, Jono Basanavičiaus meilės istoriją irgi galima paversti pasaka – visi jį žinome kaip „barzdotą patriarchą“ (jam pirmininkaujant 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę), bet nedaug kas žino jo sielos reikalus, jo trumpos ir graudžios meilės istoriją su Gabriele Eleonora Mohl, mirusia nuo džiovos 1889 metų vasario 16-ąją…

Gal tai ir yra mano kūrybos „vardiklis“ – visa, kas yra apie sielą. Kartais man kyla klausimas: ar tai, ką darau, yra teatras? Gal tai psichodramos principais išdėstytos alegorinės ar net archetipinės istorijos, siekiant suprasti sielos niuansus, liūdesius, nenorą gyventi, ieškant išeities… Toks psichoterapinis teatras, siekiant padėti ir sau, ir kitiems.

PRIARTĖTI PRIE ŽMOGAUS – DVASIOS MOKYTOJO

– Kuriate spektaklius ir pagal savo, ir pagal kitų autorių kūrinius. Kokie kūrybos skirtumai? Ir juokais paklausiu, ar režisierius V. V. L. gerai sutaria su rašytoju V. V. L.?

– Šiek tiek skiriasi. Tik patikslinčiau: ne pagal kitų autorių, o pagal kitų asmenybių paliktą dokumentinių tekstų medžiagą. Spektakliai apie Joną Basanavičių, Vilių Orvidą, partizanų vadą Dzūką ar jį išdavusį vaikų rašytoją Kostą Kubilinską – visi jie lipdyti ne iš literatūrinės medžiagos, o iš dokumentikos (prisiminimų, dienoraščių, laiškų, dokumentų). Mane labai traukia fakto literatūra, kuri leidžia priartėti prie bet kokio žmogaus, kaip prie dvasios mokytojo, suprasti jo gyvenimo vingius ir konfliktų mazgelius.

Kai ką nors cituoji, norom nenorom tuo persiimi, su cituojama medžiaga nėra konfrontacinio santykio. Konfrontuoji su tuo, kam oponavo tas žmogus, apie kurį kuri spektaklį (ar filmą). Bandai tarsi persikūnyti į jį. Kitąsyk net atsiranda maža galimybė man, dramaturgui, pakoreguoti herojaus lemtį. Tarkime, Vilius Orvidas konfliktavo su mama (realiame gyvenime nesutarimai taip ir liko neišspręsti), o aš savo spektaklio finalinėje scenoje parodau, kaip jie vienas kitą supranta ir leidžia vienas kitam būti tokiu, kokiu nori būti. Nes nesupratimas yra abipusis reiškinys…

Kaip dramaturgas Vytautas su režisieriumi Vytautu sugyvena?.. Kebli zona. Man gerai sekasi dirbti teatre, kai kartu yra koks nors stiprus žmogus, kuris gerai išmano aktorystės reikalus. Jis man šiek tiek atpalaiduoja rankas nuo režisieriaus darbo, tada galiu labiau susitelkti į dramaturgiją. Toks žmogus Šiaulių dramos teatre buvo a. a. Pranas Piaulokas, Kauno dramos teatre artimas bendražygis kuriant spektaklį „Kiauliaganys“ buvo šviesaus atminimo Algimantas Masiulis, kuriant „Persikūnijimus“ – Justas Tertelis. Smagu, kai aktorius „namų darbus“ atlieka savarankiškai ir teikia pasiūlymus. Tada aš, kaip režisierius, turiu didesnę sprendimų pasirinkimo laisvę repeticijų metu, nereikia iš anksto visko sugalvoti, spektaklio kūrimas tampa gyvu „padžiazavimu“, kai tarsi nėra vieno ryškaus autoriaus – režisieriaus… Tada kiekvieno spektaklio dalyvio nuomonė labai svarbi.

Man artima Orvido mintis: „Aš nesu kažkoks menininkas, jei čia kas nors vyksta, tai ne aš darau, tai tik per mane vyksta…“ Teatre – tai per mus vyksta. Tas „pratekėjimas“ – esaties, suvokimo. Jei naudotumei tik savo psichiką, būtų tik siauras paveikslėlis. Svarbu, kokia susirenka aktorių trupė. Jei susirenka stipri trupė, viskas būna gerai.

Kai kūrėme „Bunkerį“, Marius Jampolskis sudėtingos struktūros Kubilinsko vaidmenį – vaiko, bepročio, sadisto, lyriko – sukūrė praktiškai pats.

LEISTI ŽIŪROVAMS PATIRTI METAFIZINIUS JAUSMUS

– Spektaklis „Persikūnijimai“ vaidinamas kamerinėje eksperimentinėje Keistuolių teatro scenoje. Aktoriai – muzikalūs, ritmiški. Kokia šio spektaklio priešistorė?

– Teatre visada ieškau suokalbininkų – žmonių, kurie suprastų, ką ir dėl ko darome. Ypač, kai skverbiamės į dvasinius, asmeninius dalykus, į kontekstus, kur reikalingas didesnis žmonių tapatumas ir gebėjimas eiti kartu. Kurdami šį spektaklį, turėjome nemažai meditacinių ir pan. patirčių. Norėjosi, kad aktoriai būtų pasiruošę dirbti ne tradiciniu būdu, o tarsi „perleisdami“ per save kito žmogaus esatį, pasidarytų tarsi „kiauri“ – taip būna, kai išsišauki tam tikras būsenas (yra specialios psicho treniruotės, kurios leidžia nusklęsti į tam tikras aplinkybes ir laikotarpius, savo nervų ląstelėmis išgyventi kitą patirtį kaip savo). Teatre nėra itin daug žmonių, kurie sietų dvasinę praktiką su profesionalia veikla. Man atrodė, kad „Atviro rato“ trupė tam pasirengusi. Mačiau jų spektaklį „Lietaus žemė“ ir kitus. Pagalvojau, kad jie sukurti panašiu principu – labai asmeniškai, arti išpažinties ribos…

Tradiciniame teatre kuriame vaizdinį, kiek atsietą nuo mūsų pačių. O čia atvirkštinis kelias – pats esi „vaizdinys“, pasitelki savo patirtį – vaikystę, tėvus, senelius… Tai tarsi jau ne „menas“, o intymi išpažintis. Justas Tertelis pakėlė didžiulį krūvį nemeluodamas, pasakodamas įvairaus amžiaus ir lyčių žmonių vardu, kiti jo bičiuliai jam asistavo. Tokiame teatre aktorius pasakoja apie patirtį, o ne apie įsivaizduojamus dalykus, kuriuos aktorius vaidina, kad žino. Taigi aktoriai turėjo patikėti ir pabandyti patirti. Ar publika gali tai „pagauti“, nežinau… Bet girdėjau, kad žmonės, kuriems svarbūs dvasios dalykai, kurie klausia savęs, „kas aš esu?“, – spektaklio metu gauna daug atsakymų… O mūsų pagrindinis tikslas ir buvo leisti žiūrovams patirti anapusybę – t. y. metafizinius jausmus, išgyvenimus už fizikos ribų.

Kai kas pasigedo vizualaus veiksmo, peno akims. Bet juk teatras gali būti visoks, niekas nėra sukūręs unifikuoto „paveikaus teatro“ recepto. Prisimenu vieną įspūdingiausių režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklių – „Antigonę“ (pagal Jean Anouilh pjesę; Kauno valstybinis dramos teatras,1986). Tikram šio spektaklio išgyvenimui aktorių judesiai, lakstymai būtų tik trukdę – žmonės veikė žodžiu sėdėdami, net užsimerkę. O žiūrovai savo vaizduotėje viską „matė“. Ir „matė“, remdamiesi savo patirtimi. Tikra teatro magija!

Spektaklyje „Persikūnijimai“ sąmoningai einama mitologijos keliu. Sapno technika yra jai artimiausia.

– Paulinos Nešukaitytės scenografija priminė garsaus gruzinų lėlių teatro meistro Rezo Gabriadzės spektaklį „Mūšis prie Stalingrado“, kurį 2007-aisiais teko matyti Vilniaus teatre „Lėlė“. Stalas, jo paviršiuje – smėlis, vienas po kito atsirandantis nedidelis objektas… Nors Jūs ryškiau lėlių teatro nekūrėte – tik tokios užuominos…

– Mūsų spektaklyje – smėlis, švyturys, medis su sūpynėmis, laivas, namelis… Dar – spektaklio pabaigoje atidengiamas akvariumas su žuvimis, labai paprastas triukas, bet atveria kosmologinius dalykus. Kai kūrėme spektaklį, visi tarsi užsimerkę sapnavome vieną sapną, daug dalykų atsirado iš anksto jų nesugalvojus.

Paulinos kūryba man labai artima, ji tikra dvasios keliautoja. Ją ir pasikviečiau dėl tos „gabriadziškos faktūros“. Studijavome jo spektaklius, kurie pasiekiami internete – „Mūšį prie Stalingrado“ ir kitus.

Teatro vadovams pageidaujant, bandėme spektaklį vaidinti didelėje scenoje, bet supratome, kad kažkas „subyra“. Mūsų vaidinimas nėra komercinis. Tad grįžome į eksperimentinę salę, kur „Persikūnijimai“ ir gimė.

– „Persikūnijimai“ nėra Keistuolių teatrui būdingas spektaklis. Kai einame į Keistuolių teatrą, kokia kyla nuojauta? „Dainos, šokiai, estrada…“

– Išties Keistuolių teatras priėjo tą ribą – jie gerokai save išeksponavo senuoju būdu, jiems reikia ieškoti naujų kelių. Todėl Aidas Giniotis kviečiasi „Atviro rato“ ir kitų teatrų aktorius. Mums nebuvo keliami jokie „formato“ reikalavimai, o tai leido lengvai žaisti repeticijų metu. Ir nebijojome klysti, eksperimentuoti.

2015 m. balandis

Kalbėjosi Ridas Viskauskas

Projektą „Teatras vaikams ir jaunimui Lietuvoje: asmenybių ir proceso atspindėjimas svetainėje www.assitej.lt“ remia Lietuvos kultūros taryba