PO PREMJEROS. Pokalbis su Saule Degutyte ir Kristina Mauruševičiūte

2016.03.01

Lietuvos kultūros tarybai parėmus, 2015-aisiais įgyvendinau projektą „Teatras vaikams ir jaunimui Lietuvoje: asmenybių ir proceso atspindėjimas svetainėje www.assitej.lt“. 8 mėnesius ruošiau pokalbius su teatro vaikams ir jaunimui kūrėjais. Baigiantis 2016-ųjų žiemai, buvo atnaujinta www.assitej.lt, taigi netrukus visus pokalbius, mieli skaitytojai, rasite šioje svetainėje.

Kalbinau dramos ir lėlių teatro kūrėjus: Šarūną Datenį, Saulę Degutytę, Rimą Driežį, Antaną Gluskiną, Vytautą V. Landsbergį, Kristiną Mauruševičiūtę, Lijaną Muštašvili, Aušrą Pukelytę, Simoną Storpirštį, Agnę Sunklodaitę, Albertą Vidžiūną. Kuriančių teatrą vaikams ir jaunimui Lietuvoje yra žymiai daugiau, kai kuriuos jų pavyko pakalbinti tą dešimtmetį, kaip dirbau savaitraštyje „Literatūra ir menas“…

Kalbantis su žmogumi, visada rūpi atskleisti jo asmenybę, požiūrį į įvairius profesinius klausimus, apčiuopti svarbesnius biografijos faktus. Teatro vaikams ir jaunimui „teritorijoje“ gerai jaučiasi ne kiekvienas kūrėjas – mėgstančiam visuomenei „skaldyti antausius“ ar „griebti už gerklės“ joje nėra ką veikti… Daugelis kūrėjų pažymi, kad svarbiausia šioje „teritorijoje“ – žaisti ir nebijoti klysti, eksperimentuoti. Taigi – skaitykime, diskutuokime, dalinkimės!..

Ridas Viskauskas

Apie „miltą vandenį“, „japanus“ ir sulaužytą pažadą…

2015 m. gruodžio 6 d. Vilniuje, Menų spaustuvės Kišeninėje salėje,  „Stalo teatras“ pakvietė į spektaklio šeimai „Dvi sesutės per lieptelį“ (pagal japonų pasaką „Gyvatės akys“ ir lietuvių pasaką „Eglė – žalčio pati“) premjerą. Idėjos autorė, dailininkė, režisierė, aktorė – Saulė Degutytė, aktorė – Kristina Mauruševičiūtė, kompozitorė – Snieguolė Dikčiūtė.

Apie tai, kaip buvo kuriamas spektaklis „Dvi sesutės per lieptelį“, kas jame svarbiausia, – kalbėjausi su Saule Degutyte ir Kristina Mauruševičiūte.

Šio spektaklio idėjos autorė esate Jūs, Saule. Skaitote daug pasakų, jas analizuojančios literatūros, pati sekate pasakas įvairaus amžiaus vaikams, pasitelkusi vaizdines priemones. Kaip sugalvojote spektaklyje „Dvi sesutės per lieptelį“ sujungti lietuvių pasaką „Eglė – žalčio pati“ su japonų pasaka „Gyvatės akys“?

Saulė Degutytė: Pasakos pas mane tarsi pačios „atkeliauja“ ir „prašosi“ perkeliamos į sceną. Prieš keletą metų Menų spaustuvėje vyko vienos japonų aktorės – šokėjos kūrybinis vakaras. Susidomėjau, apsikeitėme kontaktais, susirašinėjome.

Pamačius priešingą lietuvių kultūrai etnologijos išraišką kilo idėja jas sugretinti ir surasti panašumų bendrame spektaklyje su japonų aktore, kuriame būtų sekamos dvi mūsų skirtingose kultūrose populiariausios pasakos. Nors mūsų virtualus ryšys nutrūko, bet idėja palyginti dvi bendrų bruožų turinčias pasakas liko… Ir štai į mano knygų lentyną atkeliavo japonų pasaka „Gyvatės akys“.

Kristina Mauruševičiūtė: Kai pradėjome nagrinėti pasirinktų pasakų turinį, padarėme išvadą, kad jų šaknys – bendros. Ir Biblijoje rasime tuos pačius „personažus“: Moterį, Vyrą, gyvatę (arba žaltį), medį… Yra užkoduoti bendri archetipai, kurių prasmes vienaip supranta vaikai, o kitaip – suaugusieji. Tai ne šiaip „lengvos“ pasakėlės. Nagrinėjama sudėtinga tema: kokios bausmės sulauki, kai duoti žodį ir jį sulaužai.

Degutytė: Pasakos remiasi virsmu. Pavyzdžiui, žaltys – gyvybės simbolis, naktį – bernelis, dieną – roplys.

Be to, klausydamiesi pasakų keičiasi ir klausytojai (arba žiūrovai) – vaikai ir suaugę, jei pastarųjų ausys dar girdi pasakų pasaulį.

Mauruševičiūtė: Pasakoje „Gyvatės akys“ pasakojama šeimos istorija: vaiko atėjimas į šį pasaulį ir mistiška patirtis, kai vyrui sulaužius duotą žodį, moteris virto gyvate (gyvybės nešėjos simbolis) ir pasitraukė į gūdumą. Sūnus ją surado ir nepabijojo mamos apkabinti. Prakeiksmas prapuolė, gyvatė sūnaus dėka atgavo moters pavidalą.

Japonų pasaką „perpratome“, kai, pasitelkusios etnologų medžiagą, išanalizavome pasaką „Eglė – žalčio pati“. Tai pasaka apie matriarchato pabaigą, kai moteris prarado savo turėtą statusą.

Degutytė: Kodėl tėvą išdavė būtent Drebulė? Mūsų požiūriu, tik ji ir težinojo tą paslaptį.

Šiandien šios pasakos labai aktualios: duoto žodžio retas laikosi; pasaulį apraizgė įvairiausių manipuliacijų tinklas, neįmanoma suprasti, ką iš tiesų dabar ištartas žodis reiškia… Tėvų duoto žodžio nesilaikymą skaudžiai išgyvena vaikai. Aš pati kartais… Štai dukrelė prašo prieš miegą pabūti su ja, pažadu, bet kol susivėlinusi ateinu – ji jau miega…

O kas svarbu gyvenime? Pasitikėjimas vienas kitu ir garbė, o viso šito nelieka, kai laužome pažadus. 

Mauruševičiūtė: Šiose pasakose svarbus vaidmuo suteiktas vaikams. Jie daro didžiulę įtaką savo tėvams. Japonų pasakoje pastebiu mokymą, kokias vertybes turėtų perimti berniukas, koks jis, užaugęs, turėtų būti vyras. O „nauja karta“ reiškia „naują gyvenimą“, kuris tęsis, kai mūsų nebebus… Šiais laikais mažai dėmesio skiriame tam, kad vaikus išmokytume, kaip darniai gyventi šeimoje, kaip gerbti tiek save, tiek kitą. Šioje pasakoje įžvelgiu net „lyčių lygybės“ idėją: moteris bei vyras yra žmogus ir žmogus… Vyras ir moteris šeimoje turėtų būti kaip du draugai, o du – kaip vienas.

Degutytė: 2005 metais savo sukurtame spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ neakcentuoju, kad vaikai išdavė tėvą – kalti dėl liūdnos baigties tarsi visi: žaltys šantažavo Eglę, įlįsdamas į marškinių rankovę; pastaroji išdavė žaltį, kai kreipėsi į raganą dėl pagalbos; tėvai su Eglės broliais išdavė Eglę, kai susitarė užmušti jos vyrą…

Pasakoje „Eglė – žalčio pati“ didelis vaidmuo skiriamas Eglei, kaip savo tėvų dukrai. Būtent tėvai nulemia tragišką Eglės likimą. Beje, šioje pasakoje veikia tik du Eglės vaikai: berniukas ir mergaitė, kurie pasakos pabaigoje virsta paukščiais.

Spektaklyje sceną padalinome į dvi dalis. Tai lyg dviejų akių, dviejų žvilgsnių, dviejų požiūrių simbolis. Žiūrovams žvelgiant, kairėje – „Japonija“, dešinėje – „Lietuva“. Jas skiria upė. Per upę nutiestas lieptelis. Taip ir spektaklio pavadinimas kilo prisiminus lietuvišką mįslę apie akis: „Dvi sesutės per lieptelį“… Lieptelio idėją aptikau skaitydama šviesaus atminimo Gintaro Beresnevičiaus tekstus, kuriuose buvo gretinama lietuvių ir japonų archainė kultūra bei simboliškai apibrėžiama, jog šios šalys sėdi viena priešais kitą prie vieno „tektoninio stalo“.

Svarbi mūsų spektaklyje gegutė, kuri iškukuoja, kiek kam gyventi metų, kiek vaikų susilaukti…

Kaip daiktai „atkeliavo“ į šitą spektaklį? Kaip juos atrinkote?

Mauruševičiūtė: Daiktų teatras man – naujiena. („Stalo teatro“ spektaklyje „Tarmių stalas“, kuriame vaidinu, daiktų dar ne tiek daug.) Taigi mokiausi žaisti su daiktais. Žiūrėjau daug senų nuotraukų, kuriose vaizduojama Japonijos buities senovė. Įdomu tai, kad šluotos, krepšiai labai panašūs tiek Lietuvoje, tiek Japonijoje. Tik Japonijoje krepšiai atlikdavo ir galvos apdangalų funkciją!

Degutytė: Daiktai šiame spektaklyje atspindi lietuvių ir japonų vyravusį stiprų ryšį su gamta. Ieškant spektakliui daiktų – „aktorių“, mintys krypo į natūralius, rankų darbo arba jau panaudotus, „išmetimo į šiukšlyną“ laukiančius daiktus. Taip atsirado gyvatės akį „vaidinantis“ lempos gaubtas, kitą jos akį – dviračio ratuko diskelis, pinti krepšiai. Šią vasarą atradau pynimą iš žolių. Taigi kai kurias pintines nupyniau pati – jos kvepia vasaros pieva ir „vaidina“ Eglės šeimą. Akmenis rinkau Lietuvos ir Danijos pajūryje; jie „vaidina“ japonų veidus. Senovinis lygintuvas – žalčio galva.

Paprastai rekvizitą teatre kuria (gamina) butaforai. Jūs remiatės atrastais autentiškais daiktais – kodėl? Juk butaforo daiktas tarsi lengviau valdomas, animuojamas, nes jau apgalvota, kaip jį prie ko tvirtinti ir panašūs dalykai…

Degutytė: Taip, kartais patenkame į aklavietę, kai nežinome, kaip techniškai išspręsti vieną ar kitą dalyką. Tenka pasukti galvą… Bet intuityviai jaučiu, kad šitas daiktas gali daug dalykų „padaryti“ ir „suvaidinti“.

Mauruševičiūtė: Saulė turi retą talentą – ji yra daiktų „užkerėtoja“! Ji moka daiktus „privilioti“, o paskui it „cirko dresuotoja“ iš jų sukuria daug personažų. Jos pasakoje atsiradęs senoviškas lygintuvas – savaime gražus, autentiškas daiktas, turintis savo istoriją. Bet viename japonų spektaklio įraše mačiau labai panašų lygintuvą, taip pat „vaidinantį“… Saulės rankose lygintuvas virsta ir valtele, ir žalčio galva, ir vaiko lopšiu…

Degutytė: Daiktai – gyvi kaip žmonės. Pavyzdžiui, minėtas lygintuvas iš pradžių „turėjo“ vieną sceną, bet jis labai „norėjo vaidinti“, todėl lyg savaime atsirado jam „darbo“ ir kitose scenose.

Spektaklyje pasitelkiame ir „nešiojamą“ šešėlių teatrą. Jis yra paprastai technologiškai sukonstruotas ir atspindi „Stalo teatro“ pagrindinę kūrybinę idėją: paprastos priemonės – neparastam veiksmui.

Scenoje daug muzikos instrumentų…

Degutytė: Skudučiai, kanklės… Kristina įgarsina pasakos „Eglė – žalčio pati“ veiksmą, o aš – japonų pasakos. Muzikuojame gyvai. Muzika, kaip ir pats veiksmas, minimali. Nenorime nieko „perspausti“. Vaikams sunku šiais laikais – aplinkoje apstu įvairių dirgiklių, kompiuterių, telefonų… Kartais tėvai, norėdami, kad vaikams būtų įdomu, persistengę sukelia jiems chaoso įspūdį, išvargina emociškai. Todėl mums svarbus spektaklyje garsų, spalvų minimalizmas.

Mano sesuo Eglė Degutytė Kontrimienė, dailininkė ir stiliaus žinovė, pasiūlė idėją, jog kostiumus galima sukurti iš vyriškų marškinių. Iš pradžių „išradome“ kimono, o vėliau ir lietuviškus drabužius, o variantai dar vis neišsenka.

Mauruševičiūtė: Kai vaidinome savo vaikams, pastebėjau įdomų dalyką: mažieji žiūrovai mūsų spektaklio „Japoniją“ „išsineša“ su savimi – piešia namuose, sprendžia, kas yra „japanai“, kuria istorijas, kuriose veikia „japanai“ ir lietuviai… Vaikams kita kultūra žadina smalsumą ir fantaziją.

Degutytė: Spektaklyje svarbi motinystės tema, bus aliuzijų net į gimdymą tiek vienoje, tiek kitoje pasakoje. Prisirinkome ir retų lietuviškų dainų, ir japoniškų garsažodžių.

Mauruševičiūtė: Pastarieji vaikus labai „užkabina“ – kažkas neaiškaus, bet taip gražiai skamba: „ton toko, ton toko, teke ten, teke ten”!“ Beje, šiuolaikiniai japonų jaunuoliai savo garsažodžių jau nežino – tikrinau. Kaip ir mes – savųjų…

Stebint, kaip jūs repetuojate, akivaizdu, kad kartais keičiatės aktorės ir režisierės vaidmenimis, tarnaujate viena kitai kaip veidrodis – manipuliacijos daiktais reikalauja tikslaus judesio, preciziškų mizanscenų…

Degutytė: Save režisuoti sunku, nes nematau savęs iš šalies. Prašau, kad Kristina kartais pavaidintų „už mane“. Taip atsiranda nauji dalykai. Daiktų teatras yra labiau formos teatras…

Mauruševičiūtė: Tai savotiškas „tarpdisciplininis“ menas: pasakojimas, tradicinė drama, žaidimas su daiktais, muzikavimas ir šokis. Beje, prisimenu, kai studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, visi domėjomės Japonijos kultūra. Cezaris Graužinis mums dėstė suzuki, o teatrologė Audronė Girdzijauskaitė su įkvėpimu pasakojo apie japonų teatrą.

Scenos menininkams pravartu mokytis japoniškų dalykų: suzuki, kardų meno ar arbatos gėrimo ceremonijos. Tai dvasinė praktika, kuriai būdinga didelė dėmesio koncentracija, minimalizmas. Juk arbatos ceremonija – irgi savotiškas daiktų teatras: mažytis samtelis, „skraidančios“ servetėlės, nebuitiški judesiai… Ir jokių neigiamas emocijas keliančių kalbų.

Degutytė: Arbatos ceremonijos elementų japoniškoje pasakoje bus. Lietuviškoje – užuominų į pirtį. Beje, spektaklyje sakau: „Miltas vanduo“? Ar žinote, kas tai? Ogi – ugnies pamylėtas vanduo. Pati neseniai išsiaiškinau, kai kūriau šį spektaklį…

Ačiū už pokalbį! Kūrybinio džiaugsmo ir atradimų!

2015 m. gruodis